Visų pirma, pakalbėkime apie apie žmogaus skonį ir jo lemiamus pasirinkimus. Ką skaityti, ką žiūrėti, ką valgyti, su kuo bendrauti ir už kokią partiją balsuoti. Štai aš mėgstu obuolius, kasdien bent po vieną suvalgau. O štai mano kaimynas Petras neįsivaizduoja savo gyvenimo be kriaušių. Skirtingi skoniai, skirtingi poreikiai ir pasirinkimai. Kiekvienam savo.
Aš nemėgstu didžių nuobodybių ar banalybių, kurių pilna mūsų teatrų scenose, o kritikai tai vadina šedevrais. Tai tiesiog ne mano skonio pramoga, tačiau Vido Bareikio „Kovos klubas“ ir panašūs spektakliai, skirtingai negu ponui Valdui, man patinka. Skirtingi skoniai. Kiekvienam savo.
Tačiau dėl man nepatinkančių spektaklių aš nesijaudinu dėl labai paprastos priežasties – aš jų nežiūriu ir man jie neįdomūs. Autoriui rekomenduočiau tą patį. Minėtas tekstas man atrodo taip pat kvailai, kaip piktas grūmojimas dėl garsios muzikos roko grupės koncerte arba pasipiktinimas prekyba alkoholiu sėdint prie baro.
Šypseną kelią paburbėjimas apie tai, jog nebuvo jokio įspėjimo apie „vulgarybes scenoje“. Man rodos, jis plakate buvo, centre, didžiausiomis raidėmis: „KOVOS KLUBAS“. Čia jau autoriaus problema, kad nepasidomėjo, kas slepiasi už šių dviejų žodžių.
Kad pabaiga būtų graži, ponui Valdui palinkėčiau pramogas rinktis pagal poreikius ir preferencijas, tada gyvent bus paprasčiau ir piktintis mažiau reikės. Nes juk pykčio sukeltų ligų neapsaugos net obuoliai su kriaušėmis.
P.S. Terminą „šlamštas“ reikėtų vartoti atsakingai. Tai yra labai reliatyvi sąvoka, kuri gali būti pritaikyta bet kam, kad ir piktam rašiniui apie Vido Bareikio „Kovos klubą“.
