Ar gali kažkieno sukurta „Demotyvacija“ šitaip įaudrinti žmogų? Nemanau, bent jau nenoriu taip manyt. Tiesiog buvo užminta ant skaudžios temos, ir žmogus išliejo savo tulžį ant visų vyriškosios giminės atstovų.
Moterims tiesa neįdomi. Jos nori girdėt visokius „bla bla bla“ ir „lia lia lia“, o kiekvienam vyrukui tai paprasta, juk makaronus verdi, o ant pakuotės yra instrukcija, tad tereikia mokėt skaityt.
Nenuostabu, kad beraštijos atstovai lengvai „pakabina“ ir bent kelerius metus skalbia smegenis, atrodytų, protingai moteriai. Tai kur bėda? Seksas yra, gražūs žodžiai yra, kartais netgi „čipsų“ nuperka ir gatvėj už rankos paima. Bėdos atsiranda tuomet, kai praregima, o praregėjimas ateina tik po kelerių metų, kai būti kartu tampa kančia. O juk visos draugės visą tą laikotarpį tau kartojo tokį scenarijų, bet ką ten draugės, kai šalia žmogus, kuris gražiai kalba... O pasirodo, kad tau jau dabar gerokai virš 30, o tada rinktis belieka vėlgi iš riboto kiekio vyriškosios giminės atstovų (nedrįstu pavadint vyrais). Tai pasirinkimas paprastas – užsikimšk ausis.
Straipsnio autorės žodynas įspūdingas, bet ir apgailėtinas tuo pačiu. Kalba tokiais žodžiais, kad man, paprastam kaimo bernui, sunku tekstą suprasti, o juk ir kompiuteriu naudotis nemoku ir kas tas „Google“ nežinau. Bet viena tikrai aišku, kažkas jai įkando į užpakalį ir ant jo liko tokios gilios dantų žymės, kad jos atsilieps visai vyriškajai giminei.
Ir kas, po galais, yra „netobulos moterys“? Kiekviena yra tobula, net ir jūs. Ir kiekvienas turi teisę rinktis, ne tik moterys, bet, jūsų nuostabai, net ir tie aprašyti nusmurgėliai. Ir aš galiu būti tas idiotas, kuris pakartos, kad pinigai nėra svarbu. Kodėl? Nes nei litas, nei svaras, nei euras ar doleris nepridės nei prie manęs nieko, nei prie tavęs. Nes renkamės ŽMOGŲ.
Taip, kvailai ir naiviai kalbu, bet esu vienas iš tų, kurie tiki pasakomis ir gerumu. Ar galiu be pinigų būti laimingas? Ne. Ar galiu būti su kažkuo laimingas be pinigų? Taip. Ir jeigu jums nepatinka, kad žmogus uždirba 800 litų, tai sveikinu jus, nes esate visiškame dugne ir kažin ar bepakilsite, nes kojos į dumblą gali būti įklimpę.
Beje, jei grįžusi po darbo rasite draugą prie kompiuterio, kviečiu į svečius, tikrai, manau, pakaks 800 litų, kad galėčiau jus pavaišinti keptomis bulvėmis su kefyru (perspėju, bulvėse gali būti padauginta pipirų). O jeigu ketinate eiti žvyrkeliu, bet neturite „kedų“, tai mielai siūlau pavežti ant dviračio rėmo. Bet ką aš čia su savo gerumu, juk aš uždirbu tik varganus 800 litų, man jau 26-eri (kas šiam atlyginimui yra gerokai per daug), aš neturiu automobilio ir tėvai man nepaliko buto.
Tai išeitis kokia? Ogi tereikia toliau GYVENTI, mylėti(s), nes tai yra mūsų gyvenimo sriuba ir mes renkamės pagrindinį ingredientą. Ir, aišku, visko būna, ir dažnai ta sriuba pavyksta tik iš kelinto karto, o gal tampa tiesiog pašaru kiaulėms, bet tuo žmonės ir gražūs. Žiūrėti reikia į gyvenimą pro pirštus, o ne pro kompiuterio ekraną, tuomet ir žmonės kitokie ir gyvenimas kitoks.
P.S. Turiu netobulą šunį. Ir aš pats netobulas. Ir mes einam kartu netobulai pasivaikščiot. Ir ieškom netobulų žmonių. Ir randam.
