Atsisveikinusi su išvykstančiais, ryžausi keliauti viena į Romos apylinkes, į kalvas, miestelį pavadinimu Frascati. Sudėtingai ten nusigavau, bet buvo verta. Pažiūrėjus į vieną pusę mačiau visą Romą. Pažiūrėjus į kitą pusę – kalvos, mano lietuvišku supratimu, kalnai.
Radau apleisto vienuolyno pastatą su terasa ir alyvmedžių sodu. Nuostabi panorama. Apėjau alyvų sodą. Alyvuogės labai neskanios, nesuprantu, kaip tokias skanias randame skardinėse!
Pasivaikščiojau po gatveles, vedančias aukštyn ir žemyn. Radau kavinukę. Tiesą sakant, ji buvo pirma, kurią miestelyje aptikau. Kol rinkausi garnyrą prie vištienos, vitrinoje tarp lėkščių su špinatais ir šparaginėmis pupelėmis prabėgo tarakonas. Abu su pardavėju tai matėme. Nė vienas neišsidavėm. Jis suprato, kad reikia kažką daryti. Netrukus moteris iš virtuvės atėjo ir įdėmiai peržvelgė vitriną. Tarakonas jau buvo dingęs.
Užsisakiau vištienos su žalumynais. Toks buvo dienos pasiūlymas už 5 eurus, maždaug 18 litų. Pavalgiau skaniai. Tarakonas pasirinko gerą vietelę!
Patiko matyti Romos priemiesčio gyventojus. Būdama Italijos sostinėje kartais pamiršdavau, kad šiame dideliame mieste gyvena paprasti žmonės.
Grįžtant į Romą, kai šalikele ėjau link autobuso stotelės, prie manęs sustojo automobilis. Aš jo nestabdžiau. Apystambis vyras važiavo į Romą.
Romoje vyko Taize susitikimas, kur suvažiavo apie 40 tūkst. jaunų piligrimų. Buvau įsitikinusi, kad visi apie tai žino ir, kaip įprasta Taize susitikimuose, yra apimti gerumo. Pamaniau, kad koks nors pasišventęs krikščionis nori pavežėti piligrimę (tarsi man ant kaktos būtų tai parašyta!). Nė kiek nepriminiau nuotykių ieškančios merginos - mūvėjau paprastus juodus džinsus, raudoną striukę, avėjau kelioniniais batais, ant galvos pūpsojo balta, kiek vaikiška kepurė.
Įsėdau. Jis vairuodamas pradėjo mane klausinėti, iš kur aš, kokiomis kalbomis kalbu, ką veikiu Romoje, ar viena čia atvažiavau. Mums sunkiai sekėsi suprasti vienas kitą. Jis kalbėjo tik itališkai ir ispaniškai. Aš italų nemoku, ispanų kalbu tik tiek, kiek įmanoma kalbėti vaikystėje žiūrėjus meksikietiškas muilo operas.
Galiausiai jis ėmė kalbėti apie „mučio dinero“ (daug pinigų) ir „figi figi“. Nežinau, ką tiksliai tai reiškia, bet iš gestų galėjau nuspėti, kad jis kalbėjo apie seksą. Nugara nubėgo šiurpuliai. Neišsidaviau, kad supratau, apie ką jis.
„Nesuprantu“, - droviai šypsodamasi kartojau jam ispaniškai ir itališkai. O jis vis aiškino tą patį išpūtęs akis. Ir nuoširdžiai stebėjosi, kaip aš taip nesuprantu.
Man palengvėjo, kai atvažiavome prie pirmosios metro stotelės. Vairuotojas buvo nustebęs, kad aš nenorėjau „mučio dinero“. Mes draugiškai atsisveikinome paspausdami vienas kitam ranką, aš išlipau.
Vėliau bendrakeleiviai man paaiškino, kad Europoje merginoms įprasta parsidavinėti šalikelėse. Vairuotojas, matyt, pagalvojo, kad esu viena jų. O šventas naivume! Džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi.
Ne tik dėl šios patirties, bet ir dėl jos supratau, kad geriau būti su savais, neatsiskirti nuo grupės. Kaip sakiau, atskridom į Romą aštuoniese. Iš pradžių patyrėm sunkumų. Būtent dėl to, kad išsprendėm bėdas visi kartu, labai suartėjom.
Gal jums neatrodys ypatinga, bet man mintis, kad su kitais būti geriau nei vienai – revoliucinė. Esu individualistė, kasdienybėje nenoriu būti su žmonėmis, žmonės man kartais kelia rūpesčių.
O dabar staiga pajutau, kad jų ilgiuosi, man jų trūksta, jų dovanos man gyvybiškai reikalingos – vienas iš mūsų puikus gidas, kita – dvasingumo ir ramybės nešėja, dar kita – geros nuotaikos ir prakalbinimo ekspertė. Kiekvienas talentingas savo srityje. Ir man reikia visų tų talentų. Būdama su jais pati praturtėju.
Vakare vėl susitikom visi kartu. Aplankėme Šventųjų laiptų koplyčią, paskui – dvi kone seniausias bažnyčias Romoje. Vienoje jų pataikėme tiesiai į mišių pradžią. Nustebino mišių trukmė. Meldėmės 22 minutes! Lietuvoje močiutės nelaimingos, kai kunigas vietoj valandos ar pusantros užtrunka 30 minučių. O čia, Romoje, – 22! Gerai, kad Dievas nuolankesnis už mus – ir tokiose mišiose dalyvauja nebumbėdamas.
Paskui radome puikią vietą vakarienei. Ko gero tai buvo šeimai priklausanti picerija-restoranėlis. Jis nedidelis, sėdėjome arti vieni kitų, staliukai suglausti. Žmonės stovėjo eilėje prie durų, kad ten patektų. Nors aplinkui daug kitų kavinių. Paslaptis tokia: skanus maistas, nebrangu, o jaukumas – kaip namie.
Du padavėjai apsirengę apsmukusiais megztukais – neformaliai. Sukasi, kaip bitės. Mus aptarnavo mergina. Picas ir lazanijas gavom per 5 minutes. Buvo labai skanu! Šešiese pavalgėm ir atsigėrėm vyno už 50 eurų, tai mažiau nei 30 litų kiekvienam. Kaip Romos centre labai nedidelės išlaidos tokiai vakarienei.
Visgi labiausiai mane sužavėjo darbuotojų atsidavimas ir džiaugsmas. Buvo akivaizdu, kad jiems tikrai patinka jų darbas ir žmonės, kurie ateina pavalgyti.
Mums išeinant, jie mažiausiai tris kartus padėkojo. Jokio suvaidinto saldumo, veidmainystės, tiesiog paprastas žmogiškumas, konkreti, praktiška meilė. Jei turėsiu kavinę, ji bus būtent tokia. O jei niekada neturėsiu kavinės, bet ką kitą veikdama noriu suktis taip su meile, kaip jie sukosi aplink mus.
