Sakykime, kad M. Bončkutė, kaip teisingo vaikų auklėjimo, šeimų psichologijos, kultūringo bendravimo ekspertė, tikrai įžiūrėjo loginę klaidą arkivyskupo A. J. Bačkio išsakytoje abejonėje/ klausime: „Gal galime įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų vaikams labiau reikia tėvų nei svarų ar kronų?“ Jeigu arkivyskupo išsakytas teiginys, anot M. Bončkutės, yra klaidingas, tai tada atvirkščias teiginys turėtų būti teisingas: gal galime įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų vaikams labiau reikia svarų ar kronų nei tėvų?
Deja, prisiminusi savo basakoję vaikystę su visais jos materialinės tarybinio kaimo gerovės trūkumais negaliu nesutikti su arkivyskupo mintimi. Vaikams nereikia brangių baldų, gerų mašinų, kalnų drabužių, didelių namų, bet jiems labai reikia tėvų kasdienės globos, dėmesio ir daug meilės. Tėvų kasdieninės pastangos užsidirbti duoną vaikų nelieka nepastebėtos ir neįvertintos. Šeimos kartu patirti materialiniai nepritekliai išmoko vaikus tapti tvirtais, neišlepusiais, mokančiais siekti savo tikslo žmonėmis.
Bet gyvenimo situacijų yra visokiausių, ir žmonės tvarko savo gyvenimą taip, kaip išmano. Kartais aplinkybių verčiami tėvai palieka (trumpam laikui) savo vaikus su artimaisiais. Man niekada neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris nesutiktų, kad vaikams geriausia gyventi ir augti mylinčių tėvų šeimoje. Visi sveiko proto žmonės tai žino, visi to siekia ir todėl arkivyskupo priminimas, kad vaikams labiausiai reikia tėvų, neskamba nei kaip įžeidimas, nei kaip pasityčiojimas. Nepriklausomai nuo aplinkybių, lietuvių liaudies patarlė, kad „ne piniguose laimė“, tebegalioja ir šiandien.
Deja, su M. Bončkutės teiginiais apie Lietuvos katalikų bažnyčią, jos „nieko nedirbančią vadovybę, auksines arkivyskupų karūnas“ sutikti negaliu. Atvirkščiai, aš jos rašinyje įžiūriu tikslingą manipuliavimą informacija su tikslu apšmeižti, paniekinti, pažeminti Bažnyčios vadovus ir visus tikinčiuosius. Netikiu, kad M. Bončkutė nežinotų, jog visos bažnyčios ir jose esantys turtai priklauso VISIEMS tikintiesiems, o ne arkivyskupui A. J. Bačkiui ar toje bažnyčioje kunigaujančiam kunigui.
Mano kukliu pastebėjimu, tik didžiausi pasaulio savanaudžiai įsivaizduoja, kad tik jie sugeba suvokti esmę; kad tik jie moka tinkamai išsakyti linkėjimus; kad tik jie žino, kurią žmonių grupę reikia pagirti ir kurią reikia papeikti; kad tik jie dirba sunkiai ir sąžiningai; kad tik jie neklysta… Ir todėl jaučia nenumaldomą pareigą kitus „tolerantiškai“ paprotinti.
Pabaigoje noriu M. Bončkutei palinkėti ateinančiais metais nepamiršti atšvęsti asmeninės pergalės, kai koks nors nestabilios psichikos žmogelis, įkvėptas jūsų minčių apie Bažnyčios vadovų „auksines karūnas, jų milijoninius turtus, jų nesąžiningumą, jų veidmainiškumą…“ vėl dūmais pavers kaimo bažnytėlę, apliejęs degiuoju skysčiu vėl padegs kunigą ar bent bažnyčių langus išdaužys - jūsų sėtas neapykantos tikintiesiems grūdas bus davęs derlių.
