Tiesą pasakius, tokia diagnozė bei išvados manęs labai neliūdino: dabar visi pamatė ir įsitikino, jog aš ne šiaip sau pasileidėlis ar silpnavalis (tuo ypač tvirtai buvo įsitikinęs mano viršininkas) - vadinasi, tokia jau mano dalia, ir su tuo visi privalo susitaikyti. Tad prašau, kaip sakoma, „mylėti ir gerbti“.
Tačiau žmona, daug prisikentusi nuo ne tik šeimai mano elgesiu užtrauktos gėdos, vis dar neprarado vilties išgelbėti mane. „Ne dėl savęs ir juo labiau ne dėl tavęs tai darau, - sakydavo būdama jau visai išsekusi. - Į vaikus pasižiūrėk - negi nematai, nesupranti, kaip jiems reikia tėvo, kaip jie kabinasi į tave, net tokį prasmirdusį...“ Ir suorganizavo išvyką į Feodosiją, pas to meto stebukladarį - Dovženką, Aleksandrą Romanovičių.
Turiu prisipažinti, jog garsenybė įspūdžio man nepadarė, o jį turėjo sukelti vien tik sudievintos asmenybės pasirodymas salėje, kur stebuklo laukė daugiau kaip penki šimtai alkoholikų, suvažiavusių čia iš visos „plačiosios tėvynės“. Todėl, kai atėjo laikas „gauti“ blaivybę už taip toli nuvežtus pinigus, ir seselė paklausė, kuriam laikui norėčiau užsikoduoti, atsakiau: „Visam likusiam gyvenimui!“
Tačiau jau Donecko stotyje, persėdęs į traukinį Lietuvos kryptimi, supratau, kad grįžęs namo vėl gersiu, - tik, žinoma, dabar jau „protingai“. Nes prisiminiau kitą seselės (ar gydytojos?) klausimą prieš „užkodavimą“: „Kuo dirbate ar dirbote iki šiol? Žinoma, jeigu išvis dirbate...“
„Kriminalinės paieškos operatyviniu įgaliotiniu“, - atsakiau vos ne išdidžiai.
„Na, tada viskas aišku! - ištarė ji taip, lyg pats Dievas būtų liepęs man nusigerti. - Jūs dar palyginti gerai išsilaikėte per šitiek tarnybos metų...“
Vadinasi, aš buvau ne pirmas „mentas“, atsidūręs čia, kur ieškoti išsigelbėjimo nevilties apimti žmonės suplaukdavo nuo Baltijos ir Juodosios jūrų, iš Krymo ir Kamčiatkos pusiasalių. Čia dirbantys specialistai, per savaitę „užkoduojantys“ po pusę tūkstančio alkoholikų, tikrai žinojo, kaip žmonės nusirita iki tokios stadijos. Ir tos seselės (ar gydytojos?) posakis, jog dirbdamas kriminalistu aš „palyginti gerai išsilaikiau“, dar labiau sutvirtino mano paguodą: aš joks ligonis, joks alkoholikas! Aš tik dirbu tokį darbą, kuriame be degtinės niekaip neįmanoma išsiversti...
Beje, tai buvau girdėjęs ne kartą. Vos pradėjęs dirbti tuometinės milicijos vieno rajono kriminalinės paieškos skyriuje, kur tada dar buvo užsilikusių „frontininkų“, gavau pirmąją užduotį: surinkti iš po sofos tarą ir ją pardavus parnešti pirmą butelį. Kol neužsuko kažkoks „tarybinis žmogus“ - taip vadinome tuos, kurie mėgdavo išgerti su pareigūnais ir juos vaišindavo. Ne iš karto atkreipiau dėmesį, kad po trumpos „penkiaminutės“ pas viršininką visų padalinių vadai rytais susibėgdavo į mūsų skyrių ir, prieš imdamiesi darbo, „perlauždavo“ kelis butelius. „Toks mūsų darbas“, - sakydavo.
Ir iš tiesų: priešgaisrinės inspekcijos viršininkas, neišgėręs pirmos stiklinės, nesugebėdavo motociklu net iš kiemo išvažiuoti. Kai pirmą kartą dalyvavau nužudyto žmogaus lavono skrodime, prieš pradėdamas pjaustymo procedūras patoanatomas liepė sanitarui šalia instrumentais apkrauto stalo padengti kitą, mažesnį - vaišėms. Susidaužėme iki pusės spirito pripildytomis stiklinėmis, ir patoanatomas, pastebėjęs mano sutrikusį žvilgsnį, lyg padrąsindamas ištarė: „Nebijok, lenk! Toks jau mūsų darbas - pats matai“.
Kitą kartą susiuvęs pirmą skystą bylelę, jaudindamasis užėjau pas prokurorą. O jis kažkaip atsainiai pasklaidė ją ir prieš pasirašydamas ištraukė iš stalčiaus pusę stiklinės „deficitinės“ degtinės...
Tačiau neturiu teisės kaltinti, kad tai jie, vyresnieji kolegos, išmokė mane gerti ir įtraukė į šį liūną: kriminalisto karjerą pradėjau jau turėdamas nemažą girtuoklio patirtį. Kas buvo vaikystėje ir paauglystėje, nebesuskaičiuosi, tik atsimenu, kad į kariuomenę mane išvežė visai bejėgį, įmetę į sunkvežimio kėbulą. Po kariuomenės, pagal komjaunimo kelialapį, patekau į vidaus reikalų organus ir, porą savaičių „pasistažavęs“ pas patyrusius darbuotojus, iškart buvau paskirtas į vieną bažnytkaimį apylinkės inspektoriumi. Visi vadino viršininku, rodė pagarbą, mylėjo ir... vaišino.
Atsisakyti nemokėjau, nenorėjau „atitrūkti nuo liaudies“, pasirodyti esąs biurokratas. Ir prasidėjo ne tik svaiginantis, bet jau ištisai apsvaigęs jaunas gyvenimas! Teritorija buvo didelė (dvi sustambintos apylinkės), bravorų daug, surasti juos sekėsi - padėdavo „šnipštukai“, su kuriais paskui „naikindavom“ konfiskuotą degtinę.
Man atrodė, esu visų mylimas ir gerbiamas. Tačiau iš tokio „viršininko“ šaipėsi net tie, kurie vienais ar kitais sumetimais stengdavosi įsiteikti, - bet tai supratau tik daug vėliau. Kartą sėdint „draugovės štabe“ vienas aktyvistas parodė gatve lėtai judantį vežimą: „Patikrink jį, tai jis Rapolui naminę pristato“. Nors buvau jau „apšilęs“, tačiau darbingas ir energingas bemat atsidūriau gatvėje. Išvydęs uniformuotą pareigūną važnyčiotojas klusniai sustabdė arklį, tačiau man užėjo noras pajuokauti. „Ar tik nebūsi paėmęs? - klausiu pagyvenusio vyro. - Štai paprašysiu papūsti ir atimsiu teises“.
„Ką jūs, viršininke! Nė minties tokios neturėjau“, - teisinosi žmogelis.
„Tada tamstos arklys „prilupęs“, antraip iš kur tokia smarvė? Va, patikrinsiu ir vis vien nubausiu!“ - aiškinau atlaidžiai besišypsančiam žmogui, bandydamas įsprausti arkliui tarp lūpų nuo alkoholio pažaliuojančią ampulę.
Matydami tokį vaizdelį juokais leipo ne tik draugovininkai, bet ir visa kolūkio kontora, visa gatvė. Į dantis nuo to žmogaus negavau turbūt tik todėl, kad jo vežėčiose po dobilais iš tiesų buvo paslėpti bakeliai su namine. Kai iškrovėme juos kontoros kieme, paaiškėjo, jog neturiu pasiėmęs protokolų, ir teko grįžti namo. Girdint pačiam kolūkio pirmininkui, griežtai prisakiau draugovės vadui saugoti krovinį ir prižiūrėti, kad niekur nedingtų važnyčiotojas, bet grįžęs po pusvalandžio nieko neberadau, ir niekas nieko nežinojo, kaip ir kas čia buvo atsitikę...
Be abejo, informacija apie šį ir kitus panašius nuotykius žaibiškai pasiekdavo rajono vadovybę, bet tik kartą buvau švelniai pabartas. O rudenį mane išsiuntė į karininkų mokyklą. Maniau, kad to nusipelniau savo darbu, tačiau vėliau sužinojau, jog viršininkas tik džiaugėsi tokiu būdu atsikratęs nepageidautinu tapusio „kadro“.
Ir operatyvinis darbas sekėsi man neprastai, nors iš prigimties negalėjau pakęsti smurto, melo ir visokio kitokio žmogiškojo mėšlo, kuriame dabar tekdavo maudytis nuo ryto iki... kartais ir iki kito ryto. Po penkerių metų buvau paskirtas viršininko pavaduotoju operatyviniam darbui - tai antrasis pagal svarbą pareigūnas rajone. Nors mokiausi dar tik trečiame aukštosios mokyklos kurse, ir antpečius puošė tik trys mažos žvaigždutės, tuo metu šių pareigų jau seniai laukė du majorai su aukštosios mokyklos baigimo „rombais“ ant krūtinės.
Buvau įsitikinęs, jog mano sėkmės laidas - degtinė. Jei nebūčiau gėręs su visais, visur ir visada, nebūčiau galėjęs „susemti“ nusikaltėlių ir išaiškinti nusikaltimų, nebūčiau įgijęs ryšių ir pažinčių, kolektyvo palaikymo, būčiau likęs tik sausa, pilka kanceliarijos žiurkė. Įsikaliau į galvą, jog tik tokiam darbui esu sutvertas ir jokio kito niekada negalėčiau dirbti.
Beje, toks darbas leisdavo pateisinti gėrimą. Dažnai mane prikeldavo iš lovos vidurnaktį, dažnai grįždavau paryčiais, kartais ir visai namie nepasirodydavau. Žmona privalėjo tikėti, jog visą tą laiką suryja darbas. Nors viršininkas ne kartą sakė: „Ir kaip tu nebijai kelias naktis prasivalkiojęs grįžti namo? Aš retkarčiais po dvyliktos parsirandu, ir tai miegu vieną akį pramerkęs, kad kočėlu per galvą negaučiau“.
„Bepigu tau, - sakydavau. - Tu viršininkas. O man juodą darbą tenka atlikti, rezultatus ministerijai duoti“.
„Ką, tavo pareigos blogos, gerti verčia? - klausdavo. - Pasižiūrėk, tavo operatyvininkai daug mažiau geria...“
Vadovo pareigos iš tiesų reikalavo korektyvų: tekdavo dažniau būti viešumoje, susitikti su atsakingais asmenimis, o įprotis gerti liko toks pats. Ypač nemalonu būdavo rytais, kai tekdavo bausti girtuoklius ir chuliganus, o išleisdamas juos iš skyriaus privalėdavau dar ir perskaityti paskaitą apie alkoholio žalą bei moralę - juk kartais policijoje pernakvojusių asmenų būryje šmėkšteldavo veidas, vakar matytas kokioje nors lindynėje...
Nežinia, kada ir kuo viskas būtų pasibaigę: karjera tikrai jau greitai būtų nutrūkusi, o gal ir gyvenimas nulūžęs. Jėgos paskutiniaisiais metais seko jau ne dienom, o valandom, darbai ilgam strigdavo, bendradarbių žvilgsniuose vis dažniau pastebėdavau užuojautą. Čia dar laikai pasikeitė: ne tik uniforma, bet ir darbo specifika, kadrai, nebeliko senų tradicijų. Liko tik nenugalimas potraukis gerti.
Šiandien net ir tie darbuotojai, kurie nėra man tiesiogiai pavaldūs, iškilus sudėtingesnei situacijai, stengiasi susirasti mane, o ne tiesioginį viršininką. Jie žino, kad bet kuriuo paros metu ras mane blaivų, logiškai mąstantį, pasirengusį patarti, padėti rasti sprendimą. Jaunesni darbuotojai net nežino ir neįsivaizduoja, kad aš kažkada gėriau. Nors ir šiais laikais visai negeriantis „mentas“ - balta varna, tačiau kai gyveni be kompleksų, su niekuo nekonfliktuoji, tai niekam ir nekliūni, niekas nesistengia „prisikasti iki teisybės“, kodėl negeriu.
Kaip ir Anoniminių alkoholikų grupėje, kurią lankau jau ne pirmus ir ne trečius metus ir kur radau išsigelbėjimą, niekas nežino, kad aš - „mentas“. Niekas čia to neklausė, nereikalavo anketinių duomenų, kaip ir aš niekada neklausinėju, ką dirba šalia manęs sėdintis negeriantis alkoholikas.
Tiesa, sutikau čia vieną seną pažįstamą. Tik mudu du žinome, kad jis kažkada sėdo į kalėjimą už sunkų, bet beprasmį nusikaltimą, ir kad tai atsitiko „su mano pagalba“. Pasikalbame kartais vieni du ir prisimenam: ko žmogus nepridarai per tą degtinę!
Tada, kai važiavau ieškoti pagalbos į Feodosiją, buvau įsitikinęs, jog dėl visko kaltas „toks darbas“. Nes nė girdėt nebuvau girdėjęs, kad yra Lietuvoje AA draugija ir viską paaiškinanti 12 žingsnių ir 12 tradicijų programa.
