Aštuoni vieši klausimai „gęstančio“ rankinio federacijos vadovui

Tarp kitko, žinodamas, kad kaip visada tikriausiai iššauksiu tam tikro lygio rankinio „ekspertų“ ir „specialistų“ neigiamą reakciją (būsiu išvadintas „kaimiečiu“, „turistu“, ir dar visokiu „išskirtiniu“ subjektu, kaip jau buvo ne kartą), vis dėlto laikysiuos principo „šunys loja, o karavanas eina“, ir dėl susidariusios situacijos, pabandysiu inicijuoti tam tikrą reakciją, nes, mano manymu, atėjo laikas, kai nekalbėti apie tai, kas vyksta rankinio sporto šakos „ūkyje“, būtų paprasčiausias nesusipratimas. Tiems, kurie abejoja mano kompetencija, pasakysiu, kad kaip treneris, turintis daugiau kaip 30 metų praktinio darbo, ir beje, kaip sporto vadybininkas, galiu ir turiu teisę kalbėti apie susidariusią situaciją rankinyje.

Norėčiau priminti, kad E. Urbanavičius, prieš keletą metų išrinktas į federacijos prezidentus, tvirtino, kad jo atėjimas į šios federacijos vadovo postą bus siejamas su nauju požiūriu, akcentuojant šiuolaikinius vadybos metodus federacijos veikloje. Tiesą sakant, savo atžvilgiu tai pajutau labai greitai: tada, būdamas moterų nacionalinės rinktinės vyr. treneriu, pažeidžiant priimtas federacijoje rinktinių trenerių atsiskaitymo rankinio bendruomenei taisykles, buvau iš jos „išmestas“ net neinformuotas. Tačiau norėčiau kalbėti ne apie savo asmenį, bet apie dabartines problemas.

Siūlau analizuoti susidariusią situaciją, ypač dabar, kai vyrų ir moterų nacionalinės rinktinės patiria fiasko tarptautinėje arenoje, Lietuvos čempionato lygis tampa vis žemesnis, nėra tvarkos vaikų varžybose. Kalbėsiu iš vadybinių pozicijų, nes, manyčiau, tai yra esminis dalykas.

Rankinio federacijos vadovas, surinkęs „savo“ komandą, tikriausiai turėjo atkreipti dėmesį į susidariusią tuo metu situaciją ir tinkamai reaguoti. Jei vadovautis šiuolaikinės sporto vadybos nuostatomis, sporto organizacija (šiuo atveju, rankinio federacija) privalėjo pastoviai koreguoti savo veiklą, būti lanksčia, gebančia prisitaikyti prie pokyčių ir plačiai išnaudoti savo intelektinį potencialą. Žinios, įgūdžiai, patirtis, ir kai kuriais atvejais, plačios veiklos perspektyvos turėjo būti tinkamai integruotos į jos veiklą. Dar daugiau, pačios federacijos prigimtis ir vaidmuo, kurį ji atliko ir atlieka, turėjo versti vadovą ir jo komandą susidaryti nuostatą, jog pirmoje eilėje turėjo būti revizuojami tokie pagrindiniai darbai: vykdomos organizacijos veiklos politika, organizuojamų ir teikiamų paslaugų kaita, informacinių paslaugų raida, biudžeto formavimas, didėjantis sprendimo priėmimo kompleksiškumas, auganti efektyvi veikla. Taigi pirmas klausimas:

Pirmas klausimas. Ar tai buvo analizuojama, ar į tai buvo atsižvelgta rankinio federacijoje, ar tai veikia šiandieną?

Beje, bet kurios sporto šakos federacija gali ir privalo pasirinkti savo strateginio vystymosi kryptį (noriu visiems priminti, kad mano asmenine iniciatyva, prieš keturis metus, buvo parengta rankinio sporto šakos vystymo 2008 – 2018m. ir veiklos strategija, kuri mano žiniomis, šiandieną dulka federacijos lentynoje). Seniai yra žinoma: strategija – tai diskusijų objektas ir pasirinkimas. Nustatyti kryptį reiškia nenutrūkstamai išlaikyti pusiausvyrą tarp trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų, maksimaliai mažinti atotrūkį tarp prisitaikymo ir iniciatyvos. Beje, šio skirtumo visiškai įveikti neįmanoma, jį galima tik sumažinti, todėl federacija, šiuo požiūriu, turėjo jau seniai būti išanalizavusi visas galimybes ir kompromisus, ir suformulavusi taip vadinamą dvipusę ( arba įvairiapusę) strategiją. Iš to, antras klausimas:

Antras klausimas. Rankinio federacijos vadove, remiantis šiuolaikine organizacijų vadyba (ir jūsų asmeniniu teigimu), ar jūsų vadovaujama federacija turi sukurtą savo veiklos strategiją, ar bent planą? Jei taip, tada kur jis, ir kaip jis veikia?

Norėčiau paaiškinti, kad tokios strateginės vystymosi krypties pasirinkimas – daugybės kompromisų, tarp praktinių iniciatyvų, einančių iš apačios į viršų, ir vadovybės veiklos, nukreiptos iš viršaus į apačią, tarp ateities matymo, ir reakcijos į rinkos reikmes, rezultatas. Pavyzdžiui, 2008m. būdamas nacionalinės rinktinės vyriausiuoju treneriu atkakliai siūliau bent apsvarstyti (apie įdiegimą net bijojau užsiminti) Olandijoje egzistuojančią rinktinių pasirengimo sistemą: suburti perspektyviausias visų amžiaus grupių rankininkes į centrą, kartu treniruotis, dalyvauti varžybose ir turnyruose, tačiau išleisti žaisti už savo klubus nacionalinėse varžybose, taip sistemingai stebint ir keliant rinktinių meistriškumą, tačiau net nebuvau tinkamai išklausytas. Be to, tuo metu, jei būtų labai atsakingai bent analizuojami ir parinkti reikalingiausi veiklos būdai (tai, beje, buvo naujojo federacijos prezidento prerogatyva, kurią jis deklaravo, bet nepasinaudojo), jie galėjo harmonizuoti visas šias anksčiau minėtas alternatyvas. Todėl trečias klausimas:

Trečias klausimas. Kokius konkrečius veiklos būdus pasirinkote, kad užtikrintumėte nenutrūkstamas, ar bent elementarias pasirengimo sąlygas visų amžiaus grupių nacionalinėms rinktinėms?

O ką gi tuo metu iš tikrųjų reikėjo daryti? Reikėjo pergalvoti taip vadinamą vadyboje portfelio strategiją (tikslų ir konkrečių veiklų planą), kuri remiasi nuostata „iš viršaus žemyn“. Paprastai, pasiekiamos ar realizuojamos strategijos rezultatas aprašomas (matomas) keturiose sąvokose: 1) žmonėse, kurie įgyja, ar jau turi didžiulį autoritetą, 2) procesuose, kuriuos vykdo šie žmonės, pasirinkę atitinkamą strategiją, 3) projektuose, kuriuos jie pasirenka, ir pasirinktuose strateginiuose 4) partneriuose. Tačiau tada būtų iškilęs pats svarbiausiais klausimas: kaip rankinio federacijos formalūs lyderiai (ar jie neformalūs lyderiai, čia jau klausimas) galėjo tinkamai akumuliuoti pakankamai įtakos, valdžios, resursų, teisių, kad būtų tokiais, tiesiogine šio žodžio prasme? Noriu trumpai pateikti svarstymus, kurie gali padėti atsakyti į šį klausimą. Manyčiau, kad rankinio federacijos gyvavimo laikotarpiu, tas ypatingas atvejis buvo ne vienas, kai reikėjo tos taip vadinamos „intervencijos į valdymą“.

Prisimenant 10 – 20 metų laikotarpį, tai buvo sutikta su dideliu pasipriešinimu, nepasitenkinimu, nenoru „prisileisti nereikalingų“ žmonių, išlaikant „geros ir draugiškos šeimos“ principą, kurio praktinė išraiška turėjo remtis tik patikrintų, ir patikimų individų reikalingumu federacijoje, galinčių surasti ir paremti federacijos veiklą materialiai. Juk ir dabartinio federacijos prezidento rinkimai vyko keliais etapais, vadovaujantis principu: geriau bet kas, negu nieko. Kai taip išrenkamas vadovas, pakankamai sudėtinga jam pačiam suvokti kryptingos ir produktyvios veiklos pagrindą – planavimą, kurio tikslas – išsiaiškinti savosios federacijos judėjimo krypties ryšį su istorinėmis jėgomis, veikiančiomis aplinkoje. Vadinasi, galima išskirti dvi iš principo svarbias analizės sritis: pačią federaciją ir aplinką.

Ketvirtas klausimas: Ar jūs, kaip federacijos vadovas, tai žinojote, ar žinote?

Galiu pasufleruoti, kad būtina žiūrėti tiek į vidų, tiek ir į išorę, vienu ir kitu atveju, atkreipiant dėmesį į tris pagrindinius elementus: 1) tradicijas, vertybes ir siekius; 2) stiprias ir silpnas finansinės būklės puses; 3) pačios vadovybės (vykdomojo komiteto) prioritetus ir gebėjimus. Deja, šiandieną, be „degančių“ finansinių klausimų sprendimo, daugiau šiuo keliu nenueita.

Beje, galėčiau dar daugiau patarti ir akcentuoti kaip koncentruotis į skirtingus, tačiau labai svarbius federacijai keturis veiklos būdus: prisitaikomumą, iniciatyvos ir verslininkiškumo skatinimą, racionalų valdymą, nes jų pagalba federacija gali kurti tokias naujas vertybes: norint atsirasti tarp geriausiųjų, reikia parengti dinamišką strategiją, išnaudojant visus minėtus keturis būdus. Šiuo požiūriu, dinamiška strategija yra visų keturių būdų suderinimo rezultatas. Kitaip tariant, ideali vystymosi kryptis yra kompromiso, tarp racionalaus vartotojo reikmių, ir prisitaikymo prie egzistuojančių reikalavimų, rezultatas. Tai pasiekiama federacijos narių praktinės veiklos ir vadovavimo pastangų reiškimosi dėka.

Penktas klausimas: Ar tai buvo atliekama? Kokia šiandieną situacija ir federacijos artimiausi veiklos tikslai? Kas gi padaryta, ar daroma?

Lietuvos rankinio federacijos įstatuose tvirtinama, kad jos pagrindinė veikla orientuota į didelio meistriškumo rankininkų (kių) ugdymą, ir apima visus vyksmus bei veiklas, kur Lietuvos žaidėjai (jos) galėtų ir turėtų dalyvauti (atstovauti) Lietuvos valstybę tarptautinėse varžybose.

Tokios veiklos esminė šerdis – rankininkai (kės) ir jų treneriai. Šios dualistinės veiklos esminiai komponentai: pačio individo ugdymas ir varžybinės veiklos organizavimas. Norint, kad tokia veikla būtų pakankamai tvirta, reikia šias puses pastoviai stiprinti.

Kad sėkmingai įdiegti tokias nuostatas, Lietuvos rankinio federacija turi atidžiai analizuoti ir kitų sporto šakų praktinę patirtį. Ši patirtis turi būti analizuojama, iš jos turi būti mokomasi, tokia patirtis turi būti diegiama į federacijos veiklos planus.

Šeštas klausimas: Kokią patirtį analizavote, ir ką naujo pasiūlėte šios sporto šakos plėtotei bent jau vaikų rankinio populiarinimo atžvilgiu?

Lyg tai Lietuvos rankinio federacija turėtų stengtis pastoviai stiprinti santykius tarp profesionalios ir mėgėjiškos veiklos valdymo. Tai gali būti atliekama pastoviai analizuojant sporto šakos populiarumą, ir pačią veiklą, bei organizuojant ir kontroliuojant pasirengimą nors 2016 m. Olimpinėms žaidynėms (rankinis – olimpinė sporto šaka). Todėl Lietuvos rankinio federacija turėtų savo veiklą orientuoti į misiją apimančią kažkiek tai metų laikotarpį. To nėra, o juk tai turėtų būti esminis strateginės veiklos realizavimo pagrindas. Pasiekti rezultatai būtų geras pagrindas mūsų treneriams ir vadybininkams realizuoti savo galimybes ir asmeninį potencialą. Apie tai, per keletą metų neteko absoliučiai nieko girdėti.

Galima dabartinius moterų ir vyrų rinktinių (bei visų amžiaus grupių) vyr. trenerius keisti kas pusmetį – esmės tai nekeičia, nesant kryptingos veiklos planų, organizacinė ir koordinacinė funkcija neveiks. Aš jau nekalbu apie grįžtamojo ryšio svarbą – jo tiesiog nėra. Jei anksčiau, rankinio treneriai daugiau ar mažiau dalyvaudavo diskusijose su nacionalinių rinktinių treneriais, tai dabartiniu metu, veikiama „ką noriu, tą darau“ principu, ir už tai niekam atsiskaityti nereikia, o sportiniai rezultatai vis labiau blogėja.

Būtina svarstyti kiek naudos ir įtakos turėtų parengta ir kažkur stalčiuose „paslėpta“ rankinio žaidimo vystymo strategija, todėl kaip sudarytojas, norėčiau visų dėmesiui pateikti kai kurias nuostatas, kurios, jau mums visiems spręsti, padėtų ar nepadėtų rankinio žaidimo populiarinimui Lietuvoje.

Pavyzdžiui, Lietuvos rankinio federacijos pastangomis turi būti sukurta aiški rankinio žaidimo populiarinimo ir valdymo struktūra bei programa, padedanti vystyti vaikų ir jaunimo rankinį Lietuvoje; Lietuvos rankinio federacija privalo dėti visas pastangas, kad būtų profesionaliai vadovaujama atskirų amžiaus grupių komandų ir nacionalinių rinktinių parengtumui, keliant jų meistriškumą; federacija turi stimuliuoti visų pastangas, kad būtų sukurta aiški elito rankininkų (kių) rengimo sistema, aprėpianti visas pastangas, nukreiptas į jaunųjų talentų paieškas ir jų gebėjimų tobulinimą, siekiant pripažinimo tiek šalyje, tiek ir tarptautiniame lygyje; federacija turi dėti pastangas kuriant elito trenerių ir teisėjų rengimo sistemą (apimtų varžybų pravedimą Lietuvoje bei atstovavimą tarptautiniuose renginiuose); federacija turi koordinuoti visų suinteresuotų pusių pastangas kokybiškai organizuojant, vykdant ir aptarnaujant moterų ir vyrų lygų varžybas; rankinio žaidimas, ir kiti su šiuo žaidimu susiję oficialūs renginiai, turi būti tinkama prekė informacinėms sistemoms – ne tik žiniasklaidai, bet ir TV kanalams; federacija savo veiklą privalo organizuoti taip, kad kuo daugiau išplėstų potencialių rėmėjų skaičių, skatintų įvairių projektų rengimą ir realizavimą, surandant papildomų lėšų numatomoms veikloms finansuoti. Pateiktos nuostatos, manyčiau, pakankamai konkrečios ir realios, padedančios aiškiai apsibrėžti veiklos ribas ir kryptis. Deja, niekas šia linkme nedaroma.

Tikriausia reikėtų federacijos vadovui kalbėti ne tik apie pačios strategijos kūrimą ir įdiegimą, bet ir apie gaunamų rezultatų valdymą. Daugybė diskusijų, susijusių su strategijų įdiegimu ir rezultatais, siejamos su tų strategijų turiniu, kitaip tariant, su strateginių sprendimų esme. Paprastai tariant, tarp prognuozuojamo ir realaus rezultato visada egzistuoja ryšys. Pavyzdžiui, jei priimta strategija orientuota į labai greitą ir aktyvią esamų sąlygų adaptaciją, tai labai svarbiu duotos programos išpildymo parametru yra įvairių priemonių parengimas ir realizavimas tam, kad gauti norimus rezultatus.

Septintas klausimas: Kiek, jums vadovaujant federacijai, buvo konkrečiai rengiama arba nors deklaruojama įvairaus turinio projektų, jų realizavimo metodų, vystant ir populiarinant rankinį rajonuose ar regionuose?

Beje, dar vienas aspektas – šiandieną federacijos veikla (aš bent tokios nei matau, nei jaučiu) turėtų remtis komandinio darbo tikslais, o ne veikti kaip privati agentūra. Tokia veikla, kaip žinoma, gali būti apibūdinta šiais trimis veiksniais: kompetencija, darbo aplinka ir motyvacija. Atsižvelgiant į tai, komandinę veiklą galima apibūdinti kaip šių veiksnių (kompetencijos, motyvacijos, aplinkos) sąveiką. Apie tokius dalykus belieka tik svajoti, nes federacijoje kadrų kaita vyksta beveik kas ketvirtį.

Na, ir pabaigai, norėčiau rankinio federacijos vadovui, kažkada pasigyrusiam naujų vadybos žinių taikymu savo veikloje, akcentuoti tokius keturis veiksnius: žmones, partnerius, projektus ir procesus. Vadovas privalo žinoti kaip paveikti šiuos veiksnius, deja, praktika rodo, kad nuo federacijos veiklos vis labiau nusišalina turintys kompetencijos treneriai ir entuziastai. Taigi bandau aiškinti, ką aš turėjau omenyje:

Žmonės. Kokio tipo žmones reikia įtraukti į strategijos realizavimą? Ar yra ypatingos kompetencijos ribos, kurios yra labai svarbios diegiant strategijas į gyvenimą? Ar reikės naujų žmonių tokioms kompetencijoms realizuoti? Ar galima rasti energingų, nebijančių rizikuoti taikant kažką naujo praktikoje, ir skirtingo, nei priimta? Kaip suinteresuoti trenerius, kad jie būtų labiau aktyvūs? Kaip sudominti trenerius, kad jie būtų suinteresuoti padėti sprendžiant kylančias problemas? Kas buvo padaryta, ar daroma, šiais visais klausimais rankinio federacijoje?

Partneriai. Su kokiais partneriais problemų sprendime vadovas turėtų bendradarbiauti? Kitaip tariant, kas iš jų darys didžiausią įtaką tarpusavio bendradarbiavime ir veiklos procese? Ar sugebės rankinio federacija pritraukti verslo kompanijas partnerystės sąlygomis (nereikėtų pamiršti, kad strateginės veiklos rezultatai labai tampriai ir dinamiškai susieti su tokios strategijos realizavimo dalyviais). Kas buvo padaryta, ar daroma šiais visais klausimais rankinio federacijoje?

Procesai. Kokiais pagrindiniais principais vadovaujasi treneriai veiklos procese? Jei šie principai nepadeda federacijai eiti norima strategine kryptimi, tai kaip juos galima pakeisti? Vadovui, be abejonės, reikia labai daug pastangų, kad atlikti tokius pokyčius. O gal verta sujungti, sukurti, kad būtų efektyviau vykdomas veiklos procesas? Vadovas turi išnaudoti abi schemas – veiklos skatinimą pagal galutinius rezultatus – tai stimuliuoja darbuotoją aktyviai veikti strategijos realizavime. Tikriausiai turėtume stipriai pagalvoti apie tokių skatinimo mechanizmų egzistavimą rankinio federacijoje?

Projektai. Kokie projektai yra vyraujantys? Ties kuriais reikėtų susikoncentruoti? Čia į žaidimą įsijungia organizacijos portfelio įvertinimas. Vadinasi, svarbiausias vadovo uždavinys – parengti poveikio į žmones, partnerius ir procesus, planą, kurio pagalba galima būtų išrinkti labiau realius ir efektyvius projektus, kitaip tariant, suformuoti strateginį portfelį. Kas buvo padaryta, ar daroma šiais visais klausimais rakinio federacijoje?

Manyčiau, tik reikia pabandyti atsakyti į pateiktus klausimus, ir kiekvienas gaus atsakymą apie mūsų rankinio federacijos veiklą ir jos vadovą bei sporto šakos ateitį.

Nepagailėjau laiko sėsdamas rašyti savo samprotavimus, tik ar naudos federacijai, ir pačiam prezidentui, daviau – nežinau. Pagyvensime – pamatysime. Kita vertus, vis tik kirba abejonė, ar federacijos vadovas ir vykdomasis komitetas bandys keistis, ar vers keistis kitus (dabar iš naujo „uždegti“ trenerius naujiems darbams bus labai sudėtinga). Galvočiau, kad padaryta daug klaidų, kurių, jei būtų labiau pasitikima treneriais ir aktyvu, mokomasi ir drąsiai tariamasi, o ne vaidinant, kad daug suprantama, tikrai būtų buvę mažiau.

Na, o šią savaitę eilinės moterų nacionalinės rinktinės rungtynės su baltarusėmis Kauno sporto halėje, ir deja – triuškinantis pralaimėjimas rezultatu 26:47!

Aštuntas klausimas: Kaip gi toliau gyvensime rankinio federacijos vadove? Kas atsakys už tokius rinktinių pasirodymo rezultatus ir rankinio sporto šakos žlugdymą?

Linkiu visiems sėkmės ir kviečiu tolimesnei diskusijai!