Vidurinę mokyklą baigiau neragavusi alkoholio, vėliau pradėjau gurkšnoti jį tik saikingai ir tik skanų. Įgyvendinau savo seną svajonę tapti gydytoja, pradėjau dirbti mėgstamą darbą. Turėjau du mylimus vaikus, buvau neskausmingai išsituokusi, kai į mano gyvenimą įslinko alkoholis. Negalėdama užmigti ėmiau išgėrinėti po vieną, paskui po kelias likerio taureles, neilgai trukus ir po pusę butelio, butelį. Talpioj rankinėj teliuškavo alkoholis - svečiuose jo galėjo pritrūkti, o prie žmonių gerti daugiau nei kiti drovėjausi.
Pamažu lioviausi domėtis profesinėmis naujovėmis, spektakliais, knygomis, koncertais, madomis. Ėmiau šalintis draugų, daugelis jų santykius su manimi nutraukė anksčiau. Dariausi nepakanti savo mažų vaikų išdaigoms. Interesų centre liko alkoholis. Sau teisindavausi dideliu krūviu: dirbu reanimacijoje, ten daug mirčių, skausmo, o aš ne visada galiu padėti. Gėrimo pradžioje tik trumpam suneramino skyriaus vedėjos paliktas ant mano darbo stalo raštelis, jog skubiai parengčiau rajoniniam laikraščiui straipsnį apie alkoholio žalą.
Kasdien sakiau sau: geriu tik šiandien, ryt - ne. Turėjau išeiti iš darbo, dokumentuose įrašyta - už pravaikštas. Daugėjo priežasčių gerti: bedarbė, motinos iš namų išvaryta, dukros niekinama. Užsimiršti ir prisigerti vertė ir mažo sūnaus akys.
Vilniuje susidėjau su geriančių kompanija ir likau ten gyventi. Smelkėsi supratimas, jog kai kas tragiška vyksta mano gyvenime - negalėjau nė dienos būti negėrusi. Gyvenau apsėsta minčių apie alkoholį - kaip gauti jam pinigų, kur nusipirkti, kaip slėpti gėrimą. Sunkias fizines pagirias nustelbdavo dvasinės. Ilgokai guosdavausi, kad tereikia suimti save į rankas, ir košmaras baigsis. Netikėjau medikamentiniu alkoholizmo gydymu, buvau kodavusis - veltui! Du mėnesius gydydamasi neurozių skyriuje sugebėjau keletą kartų prisigerti.
Išgėrusi vardan alkoholio išdavinėjau save, elgdavausi prieš savo dorovės ir moralės nuostatas. Dėl alkoholio palikau vaikus mieste už pusantro šimto kilometrų. Jaučiausi vieniša. Jutau gėdą kaltę, niekinau, neapkenčiau savęs. Jaučiausi degraduojanti, bijojau tapti viena iš prie parduotuvės gėrimui pinigėlių prašančių moterų.
Nematydama išeities, nusprendžiau nusižudyti, - kaip ir mano tėvas. Maniau - tik mirusi galėsiu negerti. Po vieno man baisaus įvykio sąmoningai išgėriau techninio acetono. Mane rado daug greičiau, nei tikėjausi. Toksikologinėje reanimacijoje po paros atgavusi sąmonę vėl gėriau, jau ir odekoloną, losjoną, salicilo, skruzdžių spiritą. Delikatesas buvo pirmoji šalia vaistinės tarpuvartėj išgerta valerijonų tinktūra. Išgėrus kamparo spirito, ištiko epilepsijos priepuolis.
Pagiringai tik man vienai visą naktį grojo simfoninis orkestras (iki tol nenumaniau, jog graži, rami muzika gali įvaryti tiek siaubo). Ne kartą per gatvę ėjau nesidairydama, tikėdamasi greitos mirties. Pulti po nuo kalno besileidžiančio sunkvežimio ratais trukdė baime: jei nežūsiu vietoje, tai kas man, gal ir invalidei, atneš alkoholio.
Nors tikėjimas Dievu nuo vaikystės buvo tik “drungnas”, pradėjau Jo šauktis. Likusi viena namuose atsiklaupusi ant kelių prašydavau: „Dieve, paimk mane iš čia, niekam, net sau aš nereikalinga“. Buvau „juodai“ atgėrusi apie 3 metus, man buvo vos virš trisdešimties, o tenorėjau vienintelės dangaus malonės - mirties. Pjoviausi venas, bet ir tąkart man sutrukdė.
Vieną rytą sugalvojau, atrodė, patikimą nusižudymo būdą, bet kažkodėl sėdau prie telefono. Paskambinau į tuometinę telefono informaciją 09 ir paklausiau, kam galiu skambinti alkoholizmo klausimu. Duotu „Paguodos“ telefono numeriu atsiliepusi moteris išsigando išgirdusi, kad noriu nusižudyti, nes jaučiuosi beviltiška alkoholike. Ji primygtinai manęs prašė skambinti psichologui, psichiatrui ar narkologui. Nesitikėjau, kad jie gali mane suprasti, todėl dar kartą surinkau 09. Šįsyk juo atsiliepusi moteris pasakė Lietuvos anoniminių alkoholikų pradininko namų telefono numerį. Su jo žmonos pagalba radau šį žmogų darbe.
Prisistatęs esantis alkoholikas, jis pakvietė mane į tą patį vakare vyksiantį uždarą AA susirinkimą. Pamaniau, nusižudyti spėsiu ir vėliau, tad, drąsiai išgėrusi valerijono tinktūros buteliuką, surizikavau - nuėjau nurodytu adresu. Pirmasis susitikimas su AA nariais apstulbino ir sukrėtė: mane, visų atstumtą dvokiančią alkoholiu, jie glaudė prie savęs. Vietoje pamokslavimo naujieji draugai man sakė: "Tu mums reikalinga".
Tuomet dar nesugebėjau įvertinti didžiulio Dievo stebuklo man - iš kur toji moteris galėjo žinoti iki tol niekur neskelbtą šio AA nario namų telefono numerį? 1991 metų rugsėjo mėnesį susirinkimai vyko vienintelėj AA grupėj „Aušra“, du kartus per savaitę.
Aš tebegyvenau su geriančiu alkoholiku, tad gėriau ir aš. Negalėdama liautis gerti, po kokio mėnesio atsiguliau į narkologijos centrą. Nebeturėdama, kur eiti, keletą mėnesių jame gyvenau. Dar po poros mėnesių užgėriau vėl, šįsyk dvidešimčiai dienų, bet nuo 1992-ųjų sausio 20 iki šiol esu blaivi.
Nustojusi gerti neilgai buvau laiminga. Su mama lyg ir susitaikiau, tačiau ji dar keletą metų nuo manęs rakino kambarį, kuriame buvo sunešti vertingiausi daiktai ir alkoholis. Gerus metus dukra manęs šalinosi. Kaltės jausmas trukdė reikšti savo nuomonę apie vaikų auklėjimą.
Dėl savo gėdingos praeities AA grupėje jaučiausi kitokia. Buvau priklausoma nuo kitų nuomonės apie mane, ir neigiama visuomenės nuomonė apie moteris alkoholikes kliudė džiaugtis nauju gyvenimu.
Turėdama darbo knygelę su įrašu apie atleidimą už pravaikštas, nedrįsau ieškoti darbo. Mintys, jog jau niekada negalėsiu dirbti gydytoja, stiprino nevisavertiškumo jausmą. Santaupų neturėjau, su mama gyventi nenorėjau (juolab tame mieste tuo metu nebuvo AA grupės), o įsigyti savo būstą atrodė neįmanoma. Sugadinti santykiai su savimi, Dievu, žmonėmis...
AA draugai savo pasakojimais teikė viltį, kad ir aš galiu tapti laiminga motina, dukra, žmona - laiminga moterimi. Vienintelė tam būtina sąlyga - mano blaivybė. Lankydama AA susirinkimus, stengiausi juose dalyvauti klausydama, išgirsdama, kalbėdama apie save nuoširdžiai ir atvirai. Atsigręžusi atgal matau daugybę situacijų, kai mano mylinčio Dievo buvau saugojama ir globojama. Tiek baisių įvykių reikėjo, kad pagaliau pripažinčiau savo bejėgiškumą prieš alkoholį.
Gal penkerius mano negėrimo metus dėl visų gyvenimo nesėkmių buvo patogiau kaltinti alkoholį. Deja, kai kurie klaidingi poelgiai kartojasi ir esant blaiviai. Vadinasi, jų priežastys – mano būdo trūkumai. Dirbdama pagal 12 žingsnių ir 12 tradicijų programą supratau, jog ne aš buvau bloga, o blogi buvo mano poelgiai, už kuriuos privalau prisiimti atsakomybę. Palengvėjo, kai atlyginau skriaudas sau ir kitiems. Būdama laiminga blaivi alkoholikė, turiu galimybę grąžinti skolą už dovanotus gyvenimo metus – padėti dar kenčiančiam alkoholikui.
