Kiek prisimenu, visada buvau negeras, tiesiog parazitas. Anksti pradėjau gerti – taip ieškojau nusiraminimo, nes norėjau mylėti ir būti mylimas. Tačiau to neradau. Grįžęs iš armijos pradėjau dar labiau gerti.
Iš ketverių metų gal tik pusę metų negėriau. Pradėjau daryti nusikaltimus, buvau pasodintas į kalėjimą, kur praleidau 17 metų. Ten pradėjau vartoti narkotikus. Manyje virė neapykanta. Kai per televiziją matydavau besišypsančius žmones, norėdavau juos primušti.
Laisvėje ilgai neužsibūdavau – praeidavo keli mėnesiai ir vėl važiuodavau atgal. Kai atlikinėjau paskutinę bausmę, susirgau džiova. Taip pat sirgau hepatitu C, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, širdies ligomis. Mane pervežė į gydymo koloniją, ir ten kilo konfliktas su kitais kaliniais, prasidėjo intrigos.
Tuo metu mane pakvietė nueiti į koplytėlę. Man buvo juokinga, bet aš susigundžiau ir nuėjau. Ir išgirdau kalbant apie Jėzų. Ėjo laikas, pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Kiekvieną kartą atvažiavęs pastorius kalbėdavo nusidėjėlio maldą. Nežinau, ar aš ją kalbėjau pirmą, ar šimtąjį kartą, bet per tą maldą Jis apsigyveno manyje ir pradėjo mane keisti.
Intrigos kalėjime pasiekė tokį mastą, kad jau jaučiau, kaip kilpa veržiasi man aplink kaklą. Vieną dieną vaikščiojau stadione ir tiesiog šaukiausi Jėzaus. Buvau skaitęs Šventajame Rašte apie Jo nuostabius darbus, kad Jis už mane mirė. Aš sakiau Jam: „Tu padarei tai ir tai, bet aš to nematau savo gyvenime. Jei gali, pakeisk mano situaciją, juk viskas yra Tavo rankose. Aš noriu tarnauti
Tau, pažinti Tave.“
Ir tą naktį sapnavau sapną. Žemės rutulys, žalia pieva, ant jos guliu aš nukryžiuotas. Mano krūtinė kilnojasi ir iš jos kažkas nori išsiveržti lauk. Staiga mano krūtinė plyšo. Iš jos iššoko juodas, perlamutrinės spalvos kamuolys, šovė į kosmosą, tapo kometa su šleifu ir dingo iš akių.
Aš klykdamas pabudau, apsiraminęs užmigau, o kai ryte ėjau į valgyklą, žiūrėjau į žmones ir norėjau sakyti kiekvienam: „Aš myliu tave.“ Tas žodis „myliu“ tiesiog veržėsi iš
manęs.
Sukandęs dantis ir sučiaupęs lūpas tylėjau, nes žinojau, kad manęs nesupras. Bet suvokiau, kad tą rytą Jėzus parodė dalelę savo meilės ir kaip Jis mane myli.
Kai išėjau iš kalėjimo, neturėjau kur eiti. Nors turėjau dvi seseris, su jomis nebendravau, turėjau motiną, bet apie ją nieko nebuvau girdėjęs penkerius metus.
Vienuolis kapucinas įtaisė mane į nakvynės namus. Neturėjau darbo, ką valgyti, bet turėjau Jėzų. Iš kalėjimo išėjau pirmadienį, o trečiadienį jau buvau Veiklių žmonių bendrijoje (VŽB) – krikščioniškoje organizacijoje, kur renkasi tikintys žmonės.
Būtent per ją Dievas ugdė, stiprino ir vedė mane gyvenimo keliu. Susiradau motiną – ji sirgo krūties vėžiu ir po kurio laiko mirė.
Verkiau ir šaukiausi Jėzaus norėdamas žinoti, kur ji nuėjo po mirties, nes jos gyvenimas buvo nuodėmingas. Ir vieną akimirką ant manęs nužengė tokia ramybė – aš pajutau Dievo Dvasią. Prie karsto viena sesuo pasakė – čia motinos nėra, čia tik jos apvalkalas.
Savo viduje išgirdau balsą: „Prieš pusantrų metų tave išleidau į laisvę, kad mano Dvasia, veikdama per tave, paliestų tavo motiną, ji atgimtų iš aukštybių ir aš ją galėčiau pasiimti pas save.“
Pakviečiau savo seseris į Veikliųjų žmonių susitikimą, vadinamąjį banketą, viena iš jų įtikėjo ir pasakė: „Jeigu mano sūnus bus su šiais vyrais, žinau, kad jam gyvenime nieko bloga neatsitiks.“ Po kurio laiko jos sūnus pažino gyvąjį Dievą, buvo išgydytas jo stuburas, sąnariai ir kita.
Meldžiau Dievo geresnio darbo, šeimos. Nuostabu tai, kad mano žmonai pirmiau nei man pradėjo patikti VŽB. Nors ji pažinojo Jėzų nuo 14 metų, bet ieškojo Dievo galybės pasireiškimo. Atėjo į VŽB ir rado tai, ko ieškojo.
Viešpats mus suvedė – mes susituokėme, susilaukėme vaiko. Viešpats davė man gerą darbą – galiu išlaikyti šeimą, aukoti dešimtinę. Aš pažinau Dievo meilę, kurios visą gyvenimą ieškojau.
Dėkoju Jėzui už viską, ką man davė per 52 mano gyvenimo metus. Tebūna Jam visa garbė ir šlovė per amžius! Amen!
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
