Į Oslą skridau asmeniniais – šeimos reikalais, nors tikėjausi nuveikti ir šį tą daugiau. Iš tiesų tai jokia naujiena, apie kurią vertėtų pasakoti, nes esant tokiems lietuvių emigracijos mastams, nuolatiniai pasiskraidymai tapo tiek pat įprasti, kaip ir nuvažiuoti iš Marijampolės į Vilnių ar Klaipėdą.
Kas gąsdina Lietuvos patriotus, yra tai, ką statistiniai duomenys nuolat patvirtina ir ką žinome ir jaučiame visi, - Lietuvoje nuolat mažėja gyventojų. „Tai, kas vyksta Lietuvoje, pavadinčiau nevaldoma emigracija – tai yra tautos savižudybė“, – taip viename interviu vaizdingai pasakė rašytojas (gal todėl, kad rašytojas?) Jonas Mikelinskas.
Baiminamasi, kad vis daugiau lietuvių išvažiuojant į kitas šalis, jų vietą užims kitataučiai ir Lietuva išnyks. Kai išgirstu tokias kalbas visada pajuokauju - matyt, kapitalizmas lietuviams netinka, nes žinant, kad Lietuvos teritorijoje niekada negyveno tiek daug lietuvių kaip paskutiniais Tarybų Lietuvos gyvavimo metais, telieka padaryti išvadą, kad tikri Lietuvos patriotai buvo komunistai. Bet net prie kapitalizmo baimintis tikrai nevertėtų - Lietuva, bent artimiausiais dešimtmečiais, niekur nedings, ir nors gyventojų skaičius mažės, tačiau lietuvių vietos niekas neužims. Taip manyti laidžia per visą nepriklausomybės laikotarpį nesikeičianti gyventojų nacionalinė sudėtis.
Osle, kuris yra sparčiausiai augantis miestas visoje Europoje - 25 proc. gyventojų sudaro atvykėliai iš kitų šalių, bet norvegai, skirtingai nei lietuviai, tikrai neskambina pavojaus varpais, kad Norvegija išnyks (Breivikas čia, žinoma, ne pavyzdys). O kiek Lietuvoje gyvena užsieniečių? Mažiau nei vienas procentas, ir dauguma iš jų – rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai, užsilikę dar nuo sovietinių laikų. Taigi galime neskiesti apie Lietuvos išnykimą - emigruojama tik į turtingesnes šalis, bet ne atvirkščiai. Kas galėtų pasakyti nors vieną priežastį, dėl kurios koks nors pakistanietis rinksis Lietuvą, o ne Britaniją ar Norvegiją? Tiesa ta, kad globalizacija trina sienas, bet kartu palieka ir galimybę rinktis.
Globalizacijos konferencija, tuo metu vykusi Osle, buvo kita mano apsilankymo priežastis. Pabandžiau nušauti du zuikius ir išnaudojau progą ne tik dalyvauti konferencijoje, bet turėjau galimybę pabendrauti su Dalyvavimo ekonomikos (ParEkon) kūrėju ir aistringu advokatu bei šiais metais susikūrusios Tarptautinės organizacijos dalyvavimo visuomenei sukurti (International Organization for Participatory Society – IOPS) vienu iš iniciatorių ir aktyviu jos nariu Michaelu Albertu iš JAV. M. Albertas, kuris keturias dienas trukusioje konferencijoje skaitė keletą pranešimų, su malonumu sutiko duoti interviu.
Kalbėjomės apie tik pasibaigusius rinkimus Lietuvoje ir Amerikoje, apie IOPS artimiausius ir tolimesnius tikslus, Dalyvavimo visuomenės, kaip alternatyvos kapitalizmui ir sovietinio tipo „socializmui“ viziją, ir jos sukūrimo perspektyvas. Dalyvavimo visuomenės idėjos, manau, svarbios ir Lietuvai, nes apie kokią nors alternatyvą vadinamajai atstovaujamai demokratijai ir kapitalizmui, Lietuvoje girdėjusių tikrai nėra daug, o šie rinkimai tik dar kartą patvirtino, kad atstovavimas rinkėjams jų rinktiems „atstovams“ mažiausiai rūpi ir į žmonių valią, diriguojant prezidentei, visiems nusispjaut.
Tai svarbu dar ir todėl, kad būtina išsklaidyti mitą apie kairiųjų kėslus - bet kurie kairiųjų pasisakymai Lietuvoje (ne be žiniasklaidos pagalbos) matomi kaip raginimas sugrįžti ten, kur buvome pusę amžiaus. Net dirbančiųjų pasipriešinimas, kuris Lietuvoje beveik neegzistuoja, ir nedrąsūs bandymai išsireikalauti palankesnių darbo sąlygų ar atgauti mėnesiais neišmokėtą atlyginimą, pateikiama kaip siekimas Lietuvą sugrąžinti į sovietinius laikus ar į Rusijos glėbį (nors daugeliui tai vienas ir tas pats). O ką kalbėti apie valdžiažmogių reakciją jiems sužinojus piliečių referendume išreikštą neigiamą požiūrį į atominę energetiką?
IOPS, kuri įkvėpimo semiasi ir iš „Okupuok“ (Occupy) judėjimo, yra antikapitalistinė, antirasistinė, antiseksistinė ir antiautoritarinė organizacija, o jos narių yra daugiau kaip devyniasdešimtyje šalių. Daugiausiai dėmesio skirdami ekonomikos, klasinio ir rasinio susiskirstymo, politikos, kultūros, šeimos, lyčių, ekologijos ir tarptautinių santykių klausimams, jos nariai pasiryžę visose srityse pasiekti, kad nebūtų privilegijų vienų prieš kitus, o XX amžiuje dominavusias rinkos ekonomiką ir centrinio planavimo socializmą pakeisti nauja - dalyvavimo visuomene – arba dalyvavimo socializmu – kur bus derinama neklasiniu principu vystoma ekonomika, feministiniai santykiai šeimoje, bendradarbiavimo kultūra ir savarankiško valdymo politika. Tikslas - sukurti geresnį pasaulį visiems, kuriame nebus socialinės nelygybės ir išnaudojimo, kur kiekvieno balsas turės vienodą svorį ir bus panaikinta darbo susiskirstymas į vien tik suteikiančius galios darbus ir į darbus, kurie reikalauja tik paklusti ir vykdyti nurodymus.
Organizacijos nariai supranta, kad gyventi reikia ne tik ateitimi, kokia graži ji neatrodytų (kaip neprisiminsi stalčiuose dulkančios, biurokratų iš viršaus nuleistos vizijos „Lietuva 2030“), bet gyventi reikia ir šiandien – todėl jie solidarizuojasi su visais kovojančiais už neatidėliotinus ir jau dabar pasiekiamus tikslus – ar tai bus siekimas padidinti minimalų atlyginimą ar pasisakymas prieš atominės elektrinės statybą ar Afganistano okupaciją ir dronų naudojimą, ar prieš žmogaus teisių suvaržymus. Sodinant ateities sėklas šiandieną (building the seeds of the future in the present) neužmirštama tikslas – visuomenė be išnaudojimo, bet neperšant gatavų receptų ateities kartoms.
Ar tokia vizija, paremta dalyvavimu, Lietuvai bus priimtina? Ar Lietuvos patriotai įsijungs į dalyvavimo visuomenės kūrimą? Kol kas tuo labai abejoju.
Lietuvoje, kaip toje minėtoje E. L. James knygoje gausu nuolankumo/ dominavimo, sadomazochizmo ir veržimo diržais pavyzdžių, tik skirtumas tas, kad knygos herojai dalyvauja dviese ir naudoja tai sekso žaidimuose abipusiu susitarimu ir siekdami patirti malonumą. O tai, kas vyksta Lietuvoje, yra panašiau į grupinį prievartavimą, kur dauguma žmonių – paklusnūs, tiesiog trokšta būti vadovaujami, vedami, valdomi, disciplinuojami ir laukiantys nurodymų, bet malonumą patiria tik nedidelė mažuma siekiančių dominuoti - jie vieninteliai sėkmingai tokia padėtimi naudojasi ir mėgaujasi jiems nuolankiųjų ir paklusniųjų suteikta galia.
Nekovojant dėl savo teisių, gyvenimas daugumai žmonių Lietuvoje nepagerės niekad. Bet vietoj to, kad kovotų, paklusnieji (gal kad jiems iš tiesų patinka paklusti?) pasirenka kitus šeimininkus kitose šalyse, kuriems tarnaudami bent patiria didesnį malonumą pastangų įvertinimo ir atlyginimo forma.
Kaip tokią situaciją pakeisti? Kaip padėti žmonėms patikėti, kad alternatyva yra? Atsakymas vienareikšmis – šviesti žmones, šviestis patiems ir dalyvauti. Tą ir darau įkeldamas IOPS nuorodą bei interviu su M. Albertu video įrašą. Tegul tai bus mažytis mano indėlis kuriant dalyvavimo visuomenę.
