Keturiolikmetė Marija (Virginija Kuklytė) užsuka į menkai publikos lankomą Kaubojaus (Vaidas Kublinskas) barą ir paprašiusi, tačiau negavusi, išgerti pradeda savo „monospektaklį“ – pasakoja Kaubojui ir keletui baro lankytojų apie tai, kaip pabėgo iš namų, apie tai, ką patyrė kelyje, apie žmones, kuriuos susitiko...
Greitai paaiškėja, kad Marija yra kūrybingas žmogus, mėgstantis išgalvoti istorijas ir netgi vietoje simuliuoti situacijas. Tai nepaprastai spalvingas personažas, primenantis Pepę Ilgakojinę – abi taip pat nesivaržo suaugusiųjų, abi vaizduotėje turi susikūrę pasaulį, kurį pateikia kaip tikrąjį, abi iš pirmo žvilgsnio atrodo nepataisomos optimistės ir visiškai laisvos.
Šis personažas V. Kuklytei yra nelengva užduotis – ji su didele energija kone viena turi “vežti” beveik visą spektaklį. Aktorė puikiai palaiko tempą ir neatrodo, kad ta energija mažėtų, tačiau Marijos personažui kiek pritrūksta spalvų, jos džiaugsmas, liūdesys, pyktis praeina viena linija, o lūžiai lieka siužeto lygmenyje.
Nežinau, ar sąmoningai, tačiau „Namisėdoje“ atsiskleidžia viena šiandieninių jaunimo (ir ne tik) tendencijų – svarbiau yra ne tai, koks esi, o tai, kaip save pateiki. Tai akivaizdu ir gyvame, ir virtualiame bendravime (ypač socialiniuose tinklapiuose). Tačiau nesinori stipriai gilintis į šią problematiką, nes Marijos situacija pateikiama labai paprastai, jaukiai ir nieko nekaltinant – nei jos pačios, nei tėvų, nei aplinkos.
Turbūt todėl spektaklį žiūrėti malonu ir paprasta. Už paprastumą režisierę derėtų pagirti – juk pati pjesė nesiūlo giluminės personažų analizės. Kūrinys išspręstas per ryškių, nors ir kiek tipinių, charakterių pateikimą bei ironiškai Vakarų salūną vaizduojančią scenografiją (dailininkė Neli Ivančik).
Vis dėlto „veždama“ spektaklį V. Kuklytė dažnai nuklysta į monospektaklio žanrą. Aktorė kalba žiūrovams ir dažnai tarsi atsiriboja nuo už jos nugaros esančių partnerių, pasiliekančių viso labo maloniu akiai ir ausiai fonu. Toks aktorės mėtymasis „publika-kolegos“ trikdo, nes kartais nebesupranti, ką scenoje veikia tie kiti žmonės ir ar viskas vyksta uždaroje erdvėje, ar vis tik tu pats esi baro lankytojas, kuriam teko (ne)laimė tapti Marijos fantazijų liudininku.
Tiesa, visą spektaklį „soluoti“ neįmanoma, nes kartais atsiranda ir tiesioginis Marijos kontaktas su kitais personažais. Vienas jų – duetas su Kaubojumi, kurio tyla spektaklyje yra bene labiausiai intriguojantis dalykas. Marijai šnekant, o Kaubojui atsakant vien veiksmais, susikuria žavus mistinis personažo paveikslas, tuo tarpu vos jam prabilus situacija tampa kiek buitiška – ne tiek dėl aktoriaus kalbos, kiek dėl paties fakto, jog kalbama.
Apskritai jų duetas tikrai komiškas, be to, Vaidas Kublinskas yra žmogus, į kurį V. Kuklytė pagaliau gali atsiremti. Tačiau prasidėjus jų žodiniam pokalbiui kortos atsiveria ir nebelieka paslapties.
Personažai čia charakteriniai ir kiek pašaržuoti – tokios pat ir jų problemos. Todėl vietoj egzistencinių pamąstymų po spektaklio supranti tai, ką suprasti malonu – dažniausiai viskas atrodo kur kas sudėtingiau nei yra iš tikrųjų. Keturiolikmetė Marija to dar nesuvokia, tačiau žiūrovui turėtų būti akivaizdu.
Spektaklis labai jaukus ir linksmas, toks, kokį galėtum rekomenduoti žmogui, norinčiam „per daug negalvoti ir smagiai praleisti vakarą teatre“ – nei vakaras, nei teatrinis skonis greičiausiai neliktų sugadinti.
