VRK narys aiškiai padarė klaidą. Arba tyčia buvo suinteresuotas neetišku veiksmu ir tai neišdegė, arba dėl savo neišprusimo suklydo provokuodamas. Bet kokiu atveju jis padarė klaidą ir tą klaidą bando užmaskuoti klaidindamas visuomenę apie terminą trolinimas ir kad jo veiksmai yra vienas iš trolinimo atvejų.
Kiekvienas labiau su internetu susipažinęs vartotojas puikiai žino, kad L. Ulevičiaus žinutė su trolinimu turi tiek pat bendro kiek Zita Čepaitė su Anglijos karaliene.
Tačiau bėda ir yra ta, kad ne visi žino šį terminą, tad L. Ulevičius turi erdvės drąsiai piktnaudžiauti juo ir bandyti išbristi sausas iš balos. Net pats teisingumo ministras, Liberalų sąjūdžio narys Remigijus Šimašius, kuris pasiūlė šį VRK narį, prisipažino, kad gerai nežino kas per reiškinys trolinimas.
Tarsi tiek daug laiko socialiniuose tinkluose darbo laiku praleidžiančiam ministrui yra neįmanomą atsiversti Vikipedijos puslapį ir perskaityti apie trolinimą.
Piktnaudžiavimas terminu trolis (taip vadinamas trolinimo veiksmą atliekantis personažas) yra paplitęs ir internete. Dažniausiai jauno amžiaus (paaugliai ar net vaikai) ar vis dar nepilnavertiškumo komplekso kamuojami suaugusieji internete lieja pyktį ant pasirinktų objektų ir tai pasididžiuodami arba išsisukinėdami vadina trolinimu. Nors realiai jie tėra nesubrendę kvailiai su didele burna. Labai panašu į kai kuriuos randamus komentarus lietuviškuose portaluose, o ypač į tuos, pagal kuriuos galima kelti baudžiamąsias bylas dėl orumo įžeidimo.
Angliškai šnekančioje interneto bendruomenėje net yra paplitęs terminas - „Trolling is an art, being a random douche-bag is not trolling“ (Liet. - trolinimas yra menas, būti eiliniu dušo krepšiu nėra trolinimas). Toks elgesys, kai interneto vartotojas tiesiog svaidosi įžeidimais ir tikisi dėmesio, geriausiu atveju yra vadinamas blogasis trolinimas.
Deja, bet kai kurie dušo krepšiai su narcistiniu polinkiu ir didele dėmesio stoka rado vietą net lietuviškoje žiniasklaidoje, kur ne tik pragyvena iš to, kad yra dušo krepšiai, bet pasididžiuodami neteisingai save vadina troliais. Pavyzdžiui, Andrius Užkalnis.
Kol terminu trolinimas tebuvo piktnaudžiaujama tarp vaikų ar nesubrendusių dušo krepšių, problemos kaip ir nebuvo. Tiesa, dėl tokių dušo krepšių šis terminas ir įgavo neigiamą atspalvį, tačiau ką padarysi - internete yra visokių ir jų visada bus.
Tačiau dabar L. Ulevičius bando sukurti precendentą, kai galimai korupciniai veiksmai yra pateisinami kaip trolinimas. Interneto terminai perkeliami į oficialių įstaigų darbą. Tokie dalykai politikoje bei vidury rinkimų negali būti nutylimi. Tad pagaliau visiems laikams išsiaiškinkime, ką reiškia terminas trolis ir trolinimas, bei kodėl L. Ulevičius negali juo teisintis.
Prieš einant toliau norėjau tik pridurti, kad asmeniškai niekada nesu užsiėmęs trolinimu, nes laikausi aukštos moralės ir dešimt Dievo įsakymų. Tačiau esu aktyvus interneto bendruomenės narys ir puikiai žinau šį reiškinį.
Interneto bendruomenėje trolinimas yra bendru supratimu žinomas reiškinys, nerašytomis taisyklėmis. Ypač pastaruoju metu šis terminas turį įvairių versijų, tačiau visas jas vienija didelė dalis šių bruožų:
Trolinimas vyksta viešai. Tam, kad visi tai matytų bei pritrauktum naujų aukų. Trolinimo tradicijos ir prasidėjo viešuose interneto forumuose ar komentarų skiltyse. Trolio tikslas būdavo gudriai parašyti suktą komentarą, kuris nukreiptų internautų diskusiją kita linkme ar išprovokuotų jų pyktį trolio atžvilgiu, paliestų kokią jautrią stygą.
Tarkim, "Drąsos kelio" interneto forume bediskutuojant apie pasikėsinimą į N. Venckienės gyvybę, kas nors parašytų komentarą: „Jus su savo kvailom idėjom varot mane į depresiją, dėl ko aš galiu nusižudyti, taigi jūs irgi pasikėsinot į mano gyvybę. Aš jus paduosiu į teismą.“
Trolinimas įžeidžia oponentą. Jei neįkomponuojamas nei humoras, nei gudrumas, tai tiesiog ir lieka įžeidimu arba bloguoju trolinimu, apie kurį jau kalbėjau. Juo užsiimantys dušo krepšiai nepasižymi nei intelektu, nei gudrumu, bet turi didelį dėmesio troškulį, tad ir eina lengviausiu keliu. Išvadiną viešai ką nors kokiu nors įžeidimu, tarkim, tie, kurie yra tokie ir anokie, yra durni, runkeliai ar varguoliai ir pan.
Trolis pasirenka viešai jautrias temas, kurios turi didelį nepasitenkinimą viešumoje ir tyčia apsimeta esantis patenkintas esama situacija. Tarkim, ženkliai pabrangus benzino kainai, visiems pasakoja, kaip jie yra laimingi mokėdami daugiau už benziną.
Tarkime, minėtame „Drasos kelio“ forume toks blogas trolis tiesiog parašytų „N. Venckienė yra durna“. Neoriginalu, tiesiog eilinis dušo krepšys.
Jau minėtas dušo krepšys žurnalistas, kurio vardo neminėsiu (Andrius Užkalnis), būtent taip ir gyvena. Dėl tokių dušo krepšių ir atsirado pasakymas „don't feed troll“ - nemaitink trolio, reiškiantis, kad reikia nereaguoti į juos, nes jie savo veikla vis tiek tesiekia atkreipti į save dėmesį ir patenkinti savo kompleksus.
Dėmesiu ir su keltom bangom jie tenkinasi kaip kokiu sekso malonumu. Negavę dėmesio iš internautų jie savanoriškai pasišalina iš forumų, nuliūdę ir ieškodami kur kitur gauti savosios šlovės.
Turbūt ir nereikia sakyti, kodėl tie, kam trolinimas yra veikla, reikalaujanti kūrybos ir gudrumo, nenori tokių laikyti troliais ir tiesiog vadina juos dušo krepšiais.
Trolis turi apsimesti tuo, kuo jis nėra realybėje. Dažnai dėl to troliai yra anonimai, bet galima trolinti ir neanonimiškai, tarkime, apsimetęs „Drąsos kelio“ rėmėju jos partijos narius įvelti į diskusiją internete apie tai, kaip Kedžio dukterį reikia išrinkti prezidente, prieš tai pakeitus Konstituciją, kad prezidentu galėtų tapti ir pradinių klasių mokiniai.
Trolinimas turi turėti humoro, kad bent kokiai grupelei žmonių tai būtų juokinga. Tarkime, paskutiniame pavyzdyje juokinga yra tai, kad „Drąsos kelio“ nariai būtų nesupratę, kad tu tik apsimeti jų rėmėju ir pasitikėdami įsivelia į diskusiją, kuri paliks juos kvailio vietoje.
Šioje vietoje jau turėjote suprasti, kodėl trolinimas yra laikomas menu. Tai reikalauja gabumų ir gudrumo.
Trolinimas turi būti neatpažįstamas trolinimo objektui, bet bent kokiai grupei turi būti atpažįstamas. Labai svarbi detalė. Turi būti subalansuota, kad oponentas įklimptų į spąstus, bet vis tiek kokia grupė žmonių supras, kad čia yra trolinimas, nes jie, tarkime, žinos, kokį interneto pokštą, memę, kurios nežino trolinamas asmuo.
Čia būna ir išimčių, nes pats geriausias trolinimas, kuris prilygsta menui, kartais ir būna, kai niekas neatpažįsta, kad tu trolini. Tačiau tokiu atveju turi palikti kokių užuominų (ironiška pašaipa, kvailas ar nenuoširdus argumentas), kurių oponentas nepamato, bet kurios vėliau aiškiai parodys, kad tu trolinai.
Trolinimas įvelia į beprasmę diskusiją arba nukreipia temą. Bet visos naujos, nuo temos krypstančios diskusijos turi prasidėti nuo tavo iniciatyvos.
Nors ir nėra griežto apibrėžimo trolinimui, tačiau visi troliai išlaiko šias nerašytas taisykles. Kai jų nesilaikydamas nukrypsti per toli, jau nebeužsiimi trolinimu. Kaip, tarkim, ir nerašytos balandžio pirmosios pokštų taisyklės. Jei per šią dieną aš kam nors trenkčiau su beisbolo lazda per galvą ir sakyčiau "Su balandžio pirmąją", kažin ar sukelčiau juoką. Greičiau jau būčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybei dėl nusikalstamos veiklos. L. Ulevičiaus kaip tik ir peržengė ta ribą, kai jau nebepokštauji, o užsiimi neteisėta veikla.
Tai, kad L. Ulevičiaus laiškas V. Gapšiui negali būti laikomas trolinimu yra lengva pamatyti palyginus tai su jau įvardintais trolinimo bruožais.
1. Viešumas. L. Ulevičius tai nedarė viešai, o privačiais laiškais socialiniame tinkle. Jis taip pat prieš tai viešai neleido niekam suprasti, kad planuoja užsiimti trolinimu.
2. Įžeidimai. L. Ulevičius žinutėje nepavartojo jokio įžeidimo, tad net prie blogųjų trolių jis negali būti priskirtas.
3. Apsimetimas tuo, kad nesi realybėje. L. Ulevičius neapsimetė kitokiu, nei jis yra realybėje. Jis tikrai dirba viešuosiuose ryšiuose ir susijęs su Aplinkos ministerija. Jeigu jis būtų parašęs žinutę apie, tarkime, Susisiekimo ministeriją ir apie susikurtą įmonę, tuomet tai tikrai būtų buvusi provokacija. Ir jei V. Gapšys kreiptųsi į prokuratūrą dėl neegzistuojančių įmonių, jis būtų buvęs užtrolintas. Tačiau šiuo atveju L. Ulevičius naudojo tikrą situaciją.
4. Humoras. Vienintelis L. Ulevičius juokiasi ir daro tai desperatiškai. Niekam kitam tai nejuokinga, net jo draugams socialiniuose tinkluose.
5. Neatpažįstamas trolinimo objektui, bet bent kokiai grupei atpažįstamas. V. Gapšys tikrai liko nesupratęs, kad jį trolina, bet ir niekas kitas, sprendžiant iš komentarų L.Ulevičiaus socialiniuose profiliuose, nesuprato, kokiu būdu čia yra trolinimas. L. Ulevičius nesugebėjo tai jiems paaiškinti, taip pat jis nepaliko jokių užuominų laiške, kad tai buvo trolinimas. Jis, tarkim, galėjo pasiūlyti susitikti jau neegzistuojančioje kavinėje ar vėl užsiminti apie neegzistuojantį projektą, kitaip tariant, pasakyti kažką akivaizdžiai kvailo. Dabar L. Ulevičius bando gintis, kad laiške nėra nieko blogo ir tik siūlymas susitikti dėl kavos, tačiau paskutinis sakinys aiškiai formuoja nuotaiką, kad norima tartis ir siūlymas susitikti yra tam, kad būtų plačiau aptariamas susitarimas - „Nes yra rizika, kad nueinantis gali imtis neadekvačių sprendimų dėl viešinimo priemonių/biudžetų ir reikia/galima būtų tam užkirsti kelią. Jeigu reikia – galim susitikt gyvai ir pakalbėt plačiau apie tai, bet reikėtų pernelyg nedelst“.
6. Beprasmė diskusija. Vienintelė diskusija su V. Gapšiu dabar yra dėl viešų ir privačių interesų derinimo ir ar neprasilenkta su darbo etika. Tai tikrai nebeprasmė, bet rimta diskusija.
7. Trolinimo objektas turi likti kvailio vietoje arba rimtai supykęs ant trolio. V. Gapšys neliko kvailio vietoje, priešingai, jis pasirodė kaip sąžiningas politikas, kuris kilus net menkiausiam įtarimui dėl galimo viešų ir privačių interesų konflikto kreipiasi į teisėsaugą, o ne padeda korupcijos užuomazgoms. Taip pat V. Gapšys, kaip tariamas trolinimo objektas, neturi pagrindo būti supykęs. Galbūt dabar jis ir rodo nepasitenkinimą L. Ulevičiumi, kaip VRK nariu, tačiau realiai tikiu, kad jis labai džiaugiasi tokia galimybe pasikelti reitingus ir pasirodyti sąžiningu politiku.
Taigi išvada yra akivaizdi – L. Ulevičius neužsiėmė trolinimu, jo veikla net nė kiek nebuvo panaši į interneto reiškinį trolinimą. L. Ulevičius įsivėlė į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, pažeidė darbo etiką ir viską tik bando teisinti tariamu trolinimu.
Lietuvoje visko būna. Būna, dušo krepšiai pradeda save vadinti žurnalistais, valdančioji partija reklamuojasi su šūkiu "Duskit, pavidolei", interesų konfliktas tampa tik trolinimu. Ir tai, matai, yra naujas lygis, naujas pseudodešiniųjų ritualas, kurį turi atlikti šis pseudoelitas.
Tačiau tiesa visada vis tiek paima viršų.
L. Ulevičiau, būk vyras – pripažink padaręs klaidą ir atsistatydink dar iki antro rinkimų turo dienos. Rinkimai ir VRK nekels pasitikėjimo su tokiu VRK nariu, kuris jau prarado pasitikėjimą.
