Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, esamomis sąlygomis jokių pokyčių pasiekti neįmanoma, po rinkimų niekas nepasikeis, ir čia ne žmonės kalti – kalta sistema.
Taigi pirmasis dalykas, kurio vertėtų imtis, tai – apibrėžti tuos pokyčius, kurie siekiant užsibrėžto tikslo turėtų būti įgyvendinti pačiu artimiausiu metu.
Kažkam gali atrodyti keista, kad panašūs samprotavimai pateikiami būtent šiuo metu, tačiau tam yra labai aiški teksto autoriaus logika: netinkamu metu paskelbtos idėjos galėjo būti iš esmės sukompromituotos pernelyg uolių „entuziazistų“.
Lietuvoje turime ne vieną savo prigimtimi populistinę partiją, „veikliuosius“ politikus-populistus, kurie prieš artėjančius rinkimus akumuliuoja nemažą dalį gražių sumanymų, bet juos iškreipia, išniekina, paverčia beverčiais lozungais, kuriuos kaip mat nuvalkioja ir tuoj pat nusisukę pamiršta.
Turbūt kiekvienas bent kiek praprusęs tautietis girdėjo posakį „Revoliucijas organizuoja idealistai, o jų rezultatais naudojasi niekšai“, - tokį posakį girdėjo ir šių eilučių autorius. Taigi didžiausias rašančiojo iššūkis – atsiriboti nuo visų nepageidaujamų asmenų, – bent jau trumpuoju periodu.
Žinoma, tai nereiškia, kad viskas šioje padangėje tiktais blogai – turime ir visą būrį išties iškilių asmenybių, politikų tikrąja to žodžio prasme, bet jų vieniši balsai paprastai pasimeta ūžaujančios minios šurmulyje – kaip peršaukti tuos, kurie šaukia užsilipę ant bačkos?
Būtina pabrėžti dar ir kitą dalyką – šių eilučių autorius nėra radikalas. Jokių revoliucijų nebus – čia kalbama apie nuoseklią viešojo administravimo evoliuciją: pirma ištiriama sistema, vėliau apibrėžiami priežastiniai ryšiai ir tik tada pasiūlomi sprendimai neigiamiems veiksniams neutralizuoti.
Griauti daug proto nereikia. Iš socialistinės patirties jau žinome, kad kiekviena (kvaila) virėja gali „valdyti“ valstybę, tačiau norint sukurti (arba patobulinti) veikiančią sistemą reikalinga tikra išmintis.
Ar šių eilučių autoriui užteks sumanumo ir patirties, rašant tokį visą apimantį darbą, pamatysime netrukus. Tiesa, nuoširdžiai manau, dvi galvos visada geriau nei viena, todėl bet kokia konstruktyvi kritika yra sveikintina, kaip sveikintini ir visi alternatyvūs darbai.
Pasakysiu daugiau: sugebat sukritikuot – pasiūlykit ir sprendimus.
Savąjį viešojo administravimo modelį pavadinau – akademine demokratija. Sakykime, tai viena iš demokratinio valdymo formų, analogų kuriai dar neteko matyti.
Gal tai tik eilinė „Utopija“? Gal. Bet gal ir ne.
Pagrindinė šio darbo mintis – sumodeliuoti tokią politinę sistemą, kurioje įvairių socialinių grupių atstovavimas valstybės valdyme užtikrintų skirtingų visuomenės interesų balansą bendrai ir viešojo administravimo kokybės pokytį konkrečiai, tuo tikslu akcentuojant profesinę kompetenciją.
Iš to vėliau ketinu išvesti ir nuoseklaus liberalumo doktriną, bet tai – atskiras klausimas. Šiandien pabrėšiu tik tai, kad renkamas tekstas ne koks padrikų minčių kratinys, o realaus įdirbio rezultatas.
Turiu nurodyti ir tai, kad jokie nagrinėjami pokyčiai neįmanomi be esminės konstitucinės reformos, todėl šis darbas savo turiniu ir forma – tai savotiškas konstitucinės reformos konspektas.
Mano aprašoma viešojo administravimo reforma turi labai aiškų tikslą, nuosekliai apibrėžtus prioritetus ir strategiškai programuojamus valstybės valdymo mechanizmus. Aprašydamas skirtingus projektuojamos teisės institutus detalizuosiu ir jų paskirtį, įtaką bei poveikį ilgalaikėje perspektyvoje.
Kalbant trumpai, tai – visuomenės konsolidavimo modelis.
Savo darbą pradėsiu glaustu valstybės ištakų aprašymu – tai padės geriau suvokti iš kur esame kilę ir ką esame patyrę, padės išvengti galimų klaidinimų. Tuo būdu bus detalizuota ir valstybės raida, ir atskirų epochų simboliai, jų esmė, prasmė, turinys. Šiuos dalykus tiesiog privalu įtvirtinti.
Pirmoje dalyje išdėstysiu asmeninį požiūrį į tautinės valstybės idėją ir jos kilmę, valstybingumo simbolius, - vėliavą, herbą, - vidaus ir tarptautinės politikos tradiciją, lemtingas istorines klaidas, socialinių sluoksnių evoliuciją ir akademinės minties svarbą valstybės gyvenimui. Šioje dalyje pabandysiu atsakyti į klausimą „kokioje, kelintoje Lietuvoje gyvename?“.
Trumpai apžvelgsiu ikimindauginės valstybės ir Mindaugo [absoliutinės monarchijos], Gedimino ir gediminaičių LDK [karinės aristokratijos], Jogailos ir jogailaičių [Lenkijos karūnos], Abiejų Tautų Respublikos [pirmosios] ir valstybės padalijimų, taip pat Kotrynos II ir jos palikuonių [provincijos Rusijos Imperijos sudėtyje], nepriklausomos Lietuvos Respublikos [antrosios], LTSR [trečiosios] ir atkurtosios Lietuvos Respublikos [ketvirtosios] epochas.
Aukščiau išdėstytas klasifikavimas leis geriau suprasti ir įsisąmonint, kad valstybės sąranga nėra kažkoks absoliutus dydis ir keičiama atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Šiandien esame per žingsnį nuo devintosios Lietuvos, ir tik nuo tautos valios priklauso, kada šis žingsnis bus žengtas. Ar įžengsime į penktąją respubliką, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Antroje dalyje nagrinėsiu pilietybės institutą. Akcentuosiu tai, kas mano manymu yra akivaizdu: pilietybė – tai prigimtinė žmogaus teisė prisiimti ir vykdyti valstybės piliečio pareigas.
Trečioje dalyje išdėstysiu visiškai naują požiūrį į renkamus valstybės valdymo organus. Aprašysiu absoliučiai naują viešojo administravimo filosofiją ir valdymo struktūrą. Pagrindiniais reformos akcentais išskirsiu politiką, savivaldą ir valdymą.
Ketvirtoje dalyje pagaliau ims aiškėti, kodėl savo siūlomą valstybės valdymo modelį vadinu akademine demokratija. Šioje dalyje akcentuosiu ir ypatingą Vilniaus universiteto vaidmenį. Šiuo metu konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, nurodančią, kad valstybė garantuoja teisę į nemokamą mokslą, papildysiu žodžiu junginiu – „Vilniaus universitete“. Vilniaus universitetui būtų suteiktas konstitucinis valstybės universiteto statusas.
Penktoje dalyje bus aiškiai detalizuotos teisingumo reformos gairės. Šioje dalyje išskirsiu trilypę valstybinio teisingumo prigimtį: civilinį ginčą, kaltinimą (ir gynybą), taip pat statutinę teisę. Pagal tai siūlysiu išskaidyti (izoliuoti) atitinkamos kvalifikacijos specialistų parengimą, be to apriboti kvalifikuotų teisininkų galimybes keisti pasirinktą specializaciją – tai viena iš mano numatytų priemonių sumažinti profesinės korupcijos lygį teismuose.
Šeštoje dalyje išdėstysiu savo požiūrį į valstybės tarnybą bendrai. Aprašymą pradėsiu nuo aukščiausio lygmens administratoriaus – valstybės prezidento (šiam rangui prilyginami ir visi konstitucinio teismo teisėjai).
Septintoje dalyje bus kalbama apie statutines valstybės saugumo struktūras: kariuomenę ir jos rezervą, specialiąsias ir sukarintas valstybės tarnybas.
Aštuntoje dalyje bus aprašyti kariuomenės, statutinių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų rangai. Apie tai jau buvo kalbėta aukščiau, todėl čia bus detalizuojama.
Devintoje dalyje bus aprašomos viešosios gėrybės: visų pirma, švietimas, sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba. Kadangi, ir pats turiu šiokių tokių istorinių sąsajų su viešųjų gėrybių teikimu (tiksliau su švietimo sistema), dėl to ir mano požiūris truputi skirtingas – lyginant su žmonėmis, kurie pačią problemą mato tik iš kryptingai formuojamos viešosios opinijos.
Dešimtoje dalyje bus aprašyti svarbiausi valstybės iždo, konsoliduoto biudžeto formavimo pagrindai, taikytinų mokesčių rūšys ir jų paskirtis.
Vienuoliktoje ir paskutinėje savo darbo dalyje aprašysiu tarptautinės, nacionalinės ir lokalinės teisės santykį su šalies konstitucija, taip pat detalizuosiu teisėkūros procesą.
Taigi apibendrindamas visą tai, kas buvo parašyta šioje santraukoje, leisiu sau pažymėti šiuos dalykus:
1. Esama valdžios sistema nestabili – dažnas valdžių pasikeitimas ir trumpos jų kadencijos nesudaro tinkamų prielaidų nuosekliam valstybės vystymui, valdžių pasikeitimas problemų neišprendžia, o neretai jas dar pagilina, visuomenės informavimo priemonėse iškeliamos problemos ir jų sprendimo būdai dažnai politizuoti ir atspindi tik tam tikros interesų grupės poreikius – visi sprendimai trumpalaikiai ir neturi aiškiai apibrėžiamos strateginės perspektyvos.
2. Esminį viešojo administravimo proveržį galima pasiekti tik nuosekliai vystant ir tobulinant pačią sistemą, numatant ilgalaikius valdymo mechanizmus, kurie valdžiai pasikeitus nebūtų nustumti į antrąjį planą – šis mano rašomas darbas remiasi daugiau empirine patirtimi ir asmeniniu problemų suvokimu, jis nėra ir negali būti tobulas, tačiau pakankamai nuosekliai apibrėžia problemas ir siūlo konkrečius šių problemų sprendimo būdus, tokių sprendimų galima atrasti ir daugiau.
3. Pagrindinė darbo mintis – siekiant ilgalaikių ir negrįžtamų viešojo administravimo pokyčių būtina kuo skubiau depolitizuoti patį viešojo administravimo procesą, įvesti atitinkamus politikos saugiklius, o visa tai neįmanoma be atitinkamos konstitucinės reformos – šis darbas tai konstitucinės reformos konspektas, kurį vis dar reikia plėsti ir tobulinti, tačiau pats darbo turinys bendrąjį įspūdį gali sudaryti ir šiuo metu – visas darbas, įskaitant ir šią santrauką, apims viso 12 savarankiškų, tačiau tarpusavyje susijusių dalių, kurias skelbti viešai stengsiuos bent kartą į savaitę, - t.y. artimiausius tris mėnesius, - vėliau šio darbo pagrindu bandysiu aprašyti nuoseklaus liberalumo, - kitaip – akademinės demokratijos, - doktriną...
Ir tegul tai taps tik dar viena „Utopija“ – man to pilnai pakaks; kritiški atsiliepimai – skatinami.
Bus daugiau.
