Kita tikinčiųjų diskusijų tema - kaip vadinti homoseksualus. Atsinaujinimo diena, vykusi Kaune spalio 7 dieną, vadinosi „Naujoji evangelizacija“. Konferenciją „Kas naujo naujojoje evangelizacijoje?“ vedė brolis kunigas Astijus Kungys OFM. Portalas lrytas.lt atkreipė dėmesį į, rodos, šalutinę šios konferencijos detalę: gabus oratorius brolis Astijus tarp kitko pateikė iliustruojantį pavyzdį homoseksualumo tema.
Lrytas.lt rašė: „Jeigu gėjus, tai linksmutis, kukušnikas, „durnelis“? Tai yra negražu, tai nepadoru. Tie du žmonės, kurie vienas kitą myli, yra pederastai. Vadinkim tikruoju vardu ir nebijokime tą sakyti“, - kalbėjo dvasininkas. Jo žodžius sausakimša salė palydėjo juoku ir plojimais. Renginyje dalyvavo apie 600 žmonių“.
Kažkodėl yra manoma, kad tokiuose renginiuose nė už ką nedalyvauja asmenys, kurių adresu buvo išsakytas šis pasiūlymas. Manoma, kad homoseksualus asmuo tiesiog nesidomi ir ignoruoja tikėjimo klausimus. O visgi manęs neapleidžia mintis, kad tarp tų 600 dalyvių galėjo būti ir vienas kitas homoseksualas.
Žinoma, be vaivorykštės spalvų vėliavos, be šūkių ir lozungų už gėjų teises, nes tai nebuvo gėjų paradas. Jei vienas kitas toks asmuo salėje ir buvo, tai jis niekaip nenorėjo išsiduoti, kas esąs, o pasidalindamas apie savo tikėjimo kelionę su kitais, tikriausiai vengė užsiminti, kaip Dievas veikia Jo seksualume ir moko jį priimti save kaip mylimą Dievo vaiką. Kodėl? Ogi todėl, kad Lietuvos katalikų bažnyčioje ši tema (kol kas?) yra tabu.
Tad aš keliu klausimą: kaip tikėti ir išgyventi savo tikėjimą homoseksualiam asmeniui Katalikų bažnyčioje? Bažnyčioje, kurios dvasininkas 600 žmonių auditorijoje laido epitetus jo adresu, o salė nuvilnija juoku ir plojimais, pritariančiais šiam „pokštui“. Negaliu įtarti brolio Astijaus blogomis intencijomis, manau, kad jis tenorėjo apginti krikščioniškas vertybes ir šeimą. Tačiau negaliu negalvoti apie šio pokšto adresatus.
Pažįstu žmonių, kurie yra homoseksualūs, kurie tiki Dievą ir myli Bažnyčią, kurie meldžiasi ir apmąsto Dievo Žodį. Todėl apibendrinimai visada yra pavojingi. Sakyti, kad tokių žmonių nėra, tikrai būtų melas. Tokių žmonių yra. Tik man kyla klausimas: ar tikrai būtų nusižengta Dievo ir Bažnyčios mokymui, jei šiems žmonėms būtų parodyta kiek daugiau meilės? Mes jau įpratome matyti neįgalius asmenis, iš jų nesijuokiame, nebent gali pasijuokti kas nors, kurį galėtume pavadinti piktybišku ar nebrandžiu. Tačiau vis dar yra temų, kurių tikintieji Bažnyčioje, o ypač sielų ganytojai negali pakelti. Jei koks nors Bažnyčios narys yra homoseksualus, jis turi tupėti tyliai ir neišsiduoti, nes kitaip jo adresu pasipils tokie komentarai kaip iš gerb. brolio Astijaus lūpų. Prašau atsakyti sau, ar įmanomas atvirumas ir tiesa, kai iš Bažnyčios pusės yra toks abejingumas ir pasityčiojimas?
Lituanistės, komentavusios šiuos vienuolio pasisakymus, vienareikšmiškai teigė, kad žodis „pederastas“ yra įgijęs neigiamą, pašiepiančią konotaciją ir jau neįmanoma jam sugrąžinti tos reikšmės, kuri buvo senovės Graikijoje. Todėl brolio Astijaus žodžiai yra arba kalbos ir kultūros neišmanymas (tuo sunku abejoti, nes šis kunigas yra tikrai išsilavinęs), arba sąmoningas noras įgelti, galbūt tuo pelnant publikos simpatijas.
Brolis Astijus, pateikdamas pavyzdį, kalbėjo apie mėtymą į nupaišytus du pederastus, du gėjus. Kodėl du? Juk Bažnyčia moko, kad homoseksualus asmuo yra pasmerktas savo gyvenimą praleisti vienas. Galbūt pastatykime bažnyčiose vieno homoseksualaus asmens paveikslą, kuris, sudėdamas dideles vienišumo, nuvertinimo, pajuokų aukas, iš visų jėgų stengiasi gyventi katalikų tikėjimu, galbūt tuo tikslu lankosi ir Atsinaujinimo dienoje ar Vidinio išgydymo pamaldose, ir mėtykime į jį dirbtines ar tikras granatas, kaip kad į Jėzaus Veido paveikslą spektaklyje?
Galbūt taip tikintieji atsikeršytų „pasauliui“ už jų jausmų įžeidimą spektaklyje? Ar šie brolio Astijaus žodžiai nebuvo tarsi išmatų granatos į Dievo mylimų kūrinių, nešančių homoseksualumo naštą ir nepaisant to siekiančių gyventi tikėjimu, veidą?
Spalio 11-ąją Bažnyčioje prasidėjo Tikėjimo metai, skirti Naujajai evangelizacijai. Galbūt atėjo laikas, pasinaudojant šia proga, imtis naujosios evangelizacijos iš tikrųjų, kuri nebebūtų paremta senais tabu, bet išdrįstų pažvelgti tiesai į akis – tiesai, kad Bažnyčioje egzistuoja dalis tikinčiųjų, kurie yra homoseksualūs, ir pasiūlyti jiems priėmimą, nepasmerkimą, sielovadinę pagalbą išgyvenant savo asmenišką santykį su Dievu? Ar ir toliau apsimesime, kad šie žmonės neegzistuoja, o naujoji evangelizacija ir toliau vengs nepatogių temų?
