Bendrą vaizdą, kaip tokie „siūlytojai“ suvokia situaciją, galima susidaryti iš šios spalio 2 dieną A. Zuokienės ištartos citatos (kalbama apie draudimą pavojingus šunis laikyti bendrabučiuose): „Jei bus išbrauktas šis ribojimas, tai kai pamatysite spaudoje antraštes apie tai, kad koks nors bulterjeras ar amerikiečių dogas - būtent tos šunų rūšys, kurios yra įtrauktos į tą pavojingų šunų veislių sąrašą – (kam nors įkąs), tai žinokit, kad tada tikrai reikės prisiimti ir asmeninę atsakomybę, nes jūs būtent ir būsite prisidėję prie tų nelaimių.“
A. Zuokienė turbūt labai nustebtų išgirdusi, kad jau ne pirmą kartą jos minimi „tie visokie bulterjerai“ mūsų šalyje nėra priskiriami nei pavojingiems, nei koviniams šunims - jie visiškai legalūs, o apie tokią veislę, kaip „amerikiečių dogas“, dar negirdėjo nė viena kinologų organizacija.
Lietuvoje niekas negali pasakyti, kokių veislių atstovai atsakingi už tuos statistikoje minimus 5,5 tūkst. apkandžiojimų per metus.
Nėra atlikta jokių tyrimų, tačiau priežastys sugalvojamos pačios įvairiausios (žmones kandžioja tik „sąrašui“ priskiriami šunys) ir „pritempiamos“ prie fakto, ką labai mėgsta pseudomokslininkai. Kiek teko domėtis Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT) ar kalbėti su policijos atstovais - jie niekada neišskyrė kokios nors veislės. Jie pabrėžia žmonių neatsakingumą ir netinkamą elgesį.
Negi niekas nesusimąstė, kodėl mūsų šalyje incidentai dažniausi šiltuoju metų laiku? Ogi tada visi darniai skuba į sodus ir sodybas, kepa šašlykus ir geria alų (na, ne tik alų), o atžalos bei šunys bėgioja neprižiūrimi. Nepamirškime ir tų girtų dėdžių bei tetų, kurie „įgavę drąsos“ eina pakštelėti šuniukui į nosytę, bei tų, kurie nesugeba (ir nenori) suvaldyti savo šunų nepriklausomai nuo jų veislės.
Galime remtis ir kitų šalių patirtimi. Ispanų valdžia užsakė oficialų tyrimą - paaiškėjo, kad dešimt metų iki įstatymo priėmimo incidentų, susijusių su šunų apkandžiojimais, buvo mažiau, o daugelyje jų „dalyvavo“ ne oficialiai pavojingomis laikomos veislės.
Jungtinėje Karalystėje įstatymas, ribojantis tam tikrų šunų auginimą, priimtas nuo 1991 metų, tačiau šunų užpuolimų nemažėja. Vokietijoje pastebėta, kad uždraudus „pavojingus“ šunis, pradėjo gausėti „draugiškomis“ laikomų veislių atstovų išpuolių. Prancūzų veterinarai, draudimo bendrovės ir gydytojai po prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų priėmimo nepastebėjo jokio įkandimų atvejų sumažėjimo. Italijoje bei Olandijoje šunų sąrašų atsisakyta.
Galime tik „pasidžiaugti“, kad VMVT prieš dešimtmetį sušaukta kompetentinga darbo grupė Agresyvių šunų veislių sąrašui sudaryti dirbo išties puikiai. Sąrašas Lietuvai tikrai aktualus - kai kurios į jį įtrauktos veislės mūsų šalį pasiekė tik pastaraisiais metais.
Negi tikrai yra tikinčių, kad uždraudus 10 veislių, iš kurių dalis mūsų šalyje visiškai nepopuliarios, dings tie 5,5 tūkst. įkandimų per metus? Susidaro vaizdas, kad dauguma Seimo narių ne bando sumažinti apkandžiojimų skaičių, o paprasčiausiai yra nusistatę prieš vieną šunų tipą.
Niekas iš jų kalbose nemini į „sąrašą“ įtrauktų Pietų Rusijos aviganių ar Brazilų mastifų - kalbama tik apie „tuos bulterjerus“. Galbūt vertėtų objektyviai įvertinti, kodėl šunys kanda, ir kovoti su tikromis priežastimis, o ne šokinėti aplink vėjo malūnus – nors, žinoma, prieš dalį liaudies politikams tai leidžia sulaukti populiarumo ir pripažinimo parodant, kad jie „kažką daro“...
O juk daug naudingiau būtų skirti jėgas įstatyminių sankcijų orientavimui į konkrečius asmenis, skatinančius ar toleruojančius laikomų gyvūnų agresiją, prevencinio visuomenės švietimo skatinimui bei galimybės įvesti privalomus socializacijos testus visiems šunims svarstymui. Europos veterinarų federacijos nuomone, vienintelis kelias šunų agresijos prevencijai bei kontrolei – tiesioginių priemonių taikymas atskiriems šunims ir jų šeimininkams.
Gal kada nors suprasime, kad nėra „agresyvių“, „kovinių“, „pavojingų“ šunų veislių – yra tik už laikomą gyvūną neatsakingi šeimininkai. Šitaip „tobulinant“ įstatymus visuomenė saugesnė netaps, o išnaikintas šunų veisles pakeis kitos. Juk kelyje įvykus avarijai, nebaudžiame kokios nors transporto priemonių grupės – baudžiame vairuotoją? Reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau frazė „agresyvus šuo“ bus siejama ne su visa konkrečia veisle, bet su konkrečiu individu.
