Ką gi siūlo sumanytojai? Nei mažiau, nei daugiau, istorinę vėliavą privalomai kelti kartu su valstybine prie visų valstybės institucijų, diplomatinių atstovybių užsienyje, taip pat prie kai kurių istorinio paveldo objektų.
Paanalizuokime tokio įstatymo (jeigu jis būtų priimtas) pasekmes. Iniciatoriai teigia, kad kelių vėliavų naudojimo praktika kitose šalyse yra. Taip, ji yra, bet visai kitokia nei ta, kurios siekia sumanytojai. Antrąja šalia valstybinės naudojama vėliava niekada nėra ir negali būti jokia istorinė vėliava. Daugelyje užsienio šalių naudojamos valstybinės-reprezentacinės ir valstybinės vėliavos (dar vadinamos valstybinėmis ir tautinėmis (nacionalinėmis) vėliavomis).
Valstybinė-reprezentacinė vėliava nuo valstybinės skiriasi tik tuo, jog joje yra įkomponuotas oficialus valstybės herbas. Pavyzdžiui, Suomijoje – baltas liūtas raudoname kvadrate žydro kryžiaus skersinių susikirtime; Vokietijoje – juodas erelis geltoname skyde juodos-raudonos-geltonos vėliavos centre; Vengrijoje – vadinamasis Motiejaus herbas raudonos-baltos-žalios vėliavos centre; Lenkijoje – baltas erelis raudoname skyde baltos-raudonos vėliavos viršutinės baltos juostos viduryje ir t. t.
Taigi, abi naudojamos vėliavos iš esmės yra tos pačios, tik reprezentacinė dar „sustiprinta“ valstybės herbu. Toks variantas buvo siūlytas ir Lietuvoje 1918 metais, kai reprezentacinėje Trispalvėje norėta kairiajame viršutiniame kampe įkomponuoti baltą Vytį raudoname kvadrate. Tačiau kažkodėl tai nebuvo įgyvendinta. Reprezentacinė vėliava naudojama ypač retai ypatingos reikšmės valstybiniuose renginiuose. Visur kitur naudojama valstybinė vėliava.
Beveik visos šalys turi istorines vėliavas, kai kurios net ne po vieną. Jos atspindi įvairius valstybių raidos etapus, dinastijas, santvarkas, epochas ir t. t. Kas būtų, jeigu staiga pagal oficialų reglamentą jas imtų kabinti šalia įteisintų valstybinių vėliavų prie valstybės institucijų ir pasiuntinybių? Ar galima įsivaizduoti taip šalia valstybinės juodos-raudonos-geltonos vėliavos Vokietijoje iškabintą imperinę juodą-baltą-raudoną vėliavą? Arba šalia valstybinės mėlynos-baltos-raudonos vėliavos Prancūzijoje iškeltą monarchinę žydrą vėliavą su auksinėmis lelijomis?
Tai neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad dabartinės vėliavos – tai modernių, daugeliu atvejų, demokratinių, valstybių vėliavos. Istorinės vėliavos asocijuojasi su „senaisiais režimais“, feodalizmu, absoliutizmu ir pan. Kaip būtų žvelgiama į „unikalią“ Lietuvą, oficialiai šalia modernios respublikoniškos Trispalvės išsikabinusią feodalinę „senojo režimo“ vėliavą?
Beje, dėl jos istoriškumo. Iniciatoriai siūlo istorinę vėliavą kelti vietoj trispalvės „Gedimino pilies“ bokšte Mindaugo karūnavimo dieną. Ar jų niekas iš „garbių“ istorikų nepakonsultavo, kad ši vėliava yra žinoma tik nuo XV a. pradžios, o ne nuo XIII a. vidurio, kai buvo karūnuotas Mindaugas? Kas tai – profaniškumas ar siekis falsifikuoti istoriją?
Manau, kad tokiais įstatymais Lietuva eilinį kartą būtų sukompromituota pirmiausia Europos partnerių akyse. O ten heraldiką išmano kaip niekur kitur gerai. Kaltų kaip visada nebūtų. Vienas avangardistas profesorius statytų atominius kubelius Seime, o kitas – jo įkvėpėjas – beprasmės scholastikos mugėje.
Tikėsimės, kad šiai kvailystei (jei iki to prieitų) užkirs kelią Prezidentė savo veto. Jau ne vieną panašių kubelininkų iniciatyvą ji yra sustabdžiusi.
Artūras Andriušaitis yra istorikas ir leidėjas
