Dirbau tame pačiame banke daugiau nei ketverius metus. Esu baigusi ekonomiką. Įsidarbinau ten dėl to, kad labai reikėjo pinigų. Lankiau šokių pamokas, kurios per mėnesį kainuodavo 300 litų. Taip pat reikėdavo siūtis sukneles, jos atsieidavo ir po 500 litų. Jau nekalbu apie buto nuomą, mokesčius ir kitas buitines išlaidas.
Labai mėgstu šokti! Man labai patinka sportiniai šokiai. Kai tik išgirstu muziką, sustoju. Galiu negirdėti, ką kalba šalia esantis žmogus, kai girdžiu muzikos garsus.
Norėjau šokti. Tam reikėjo darbo. Ir suradau! Pradžioje viskas ėjosi puikiai. Na, bent jau neblogai. Po poros metų mane paaukštino. Padaugėjo darbo. Pajutau, kad vis rečiau turiu jėgų eiti į šokių repeticijas.
Ir vieną dieną nustojau. Tada, manau, ir įvyko lūžis: nebemačiau prasmės nuoširdžiai stengtis darbe. Nebebuvo tikslo, nebuvo dėl ko. Mano širdis neturėjo kur atsigauti. Bet tuo metu viskas atrodė logiška: juk esu išmokyta, kad darbas svarbiau už „popamokinę veiklą“. Pasirodo, ne.
Negalėdama atsikvėpti šokių aikštelėje, negalėjau ir gerai dirbti. Dabar tai suprantu. Ėmė viskas darytis sunku, nepakeliama. Į darbą eidavau mintyse klausdama, kada baigsis šita diena.
Ilgą laiką mano svajonė buvo šokti, koncertuoti, važinėti po pasaulį su pasirodymais, o vėliau, kai norėsis sėslaus gyvenimo, įkurti savo šokių studiją ir/ar sporto klubą, mokyti kitus šokti ir propaguoti judėjimo ir sveikos gyvensenos svarbą.
Dabar aš tiesiog nuo visko pavargau, noriu atsikvėpti ir iš naujo atrasti tą gyvenimo džiaugsmo ugnelę, kuri gyveno manyje, kai turėjau svajonę.
Negalima taip savęs kankinti, kaip kad aš kankinau. Negaliu vien duoti niekur nepasisemdama. Tie vadovai, kurie neskatina savo darbuotojų mėgautis gyvenimu po darbo, labai klysta. Nuvarytų arklių niekam nereikia, net patiems arkliams. Ir tai niekaip nesusiję su gerais rezultatais darbe.
