Gyvenu ne Vilniuje. Labai apsidžiaugiu žinia apie pagalbos-paramos skyrių teikiamas paslaugas ir, neturėdama kitos išeities, prašau, kad mane nugabentų į ligoninę. Surenku skyriaus numerį, greitai atsiliepia, o tai jau maloniai nuteikia, kad nereikia „kaboti ant laido“.
Pasakau, ko man reikėtų, maloniai paprašo palaukti, nes turi pažiūrėti, ar yra laisvas automobilis. Žiūri, atsako, kad labai nori man padėti, bet būtent tą dieną vairuotojas ir automobilis užimti. Galvoju, na, gerai kaip nors nusigausiu į ligoninę. Nepadėjus ragelio klausiu, ar galėsiu tikėtis nors būti parvežta iš ligoninės po gydymo.
Mane užtikrina, kad tikrai galės, tik reikėtų suderinti prieš porą dienų. Apsidžiaugiu: galėsiu savarankiškai parvažiuoti, nejauksiu artimųjų darbo grafikų.
Baigiantis gydymo kursui ir paaiškėjus, kada mane išrašys iš skyriaus, skambinu vėl. Primenu, kad buvau prieš savaitę tarusis, darbuotoja maloniai atsako žinanti. Man jau gera, tikiuosi, kad šįsyk tikrai pavyks.
Vėl liepia palaukti, mat turi pažiūrėti, ar automobilis ir vairuotojas laisvi. Ji žiūri, o aš laukiu. Atsako: penktadienį niekaip, vairuotojas visą dieną važiuoja… kažkur.
Aš neatlyžtu, klausiu, kada jau tas vairuotojas bus ne toks apkrautas ir galėtų parvežti, kita ragelio pusė vėl žiūri į darbų grafiką, aš laukiu. Darbuotoja susirūpinusi caksi lūpomis: tie jų žmonės tokie užimti. Sakau: „Supraskit, mane reikia paimti iš ligoninės, nes judu tik su vežimėliu ir su niekuo daugiau nesitariau dėl pargabenimo namo“.
Kita ragelio pusė, tarsi įjungus pyptoną, aimanuoja, kad niekaip neišeina suderinti „transporto srauto“, rašau į kabutes, nes reikia suprasti - mašina viena, vairuotojas vienas, nors persiplėšk. Gerai, klausiu: o rytoj, dieną anksčiau? Pašnekovė atsako greitai: Rytoj tai jau laisvas ir vairuotojas, ir automobilis“.
Prašau pažymėti, kad važiuosiu rytoj. Ligoninėje susiderinsiu su gydytoja dėl išrašo ir dar kartą paskambinsiu. Suderinome, iš kur ir kokiu laiku mane reikia paimti, dar pasidomiu, ar kas nors man padės pasiimti daiktus, nes į ligoninę važiuojama ne su delninuke.
Pašnekovė atsako, kad vairuotojas bus vienas, jokio socialinio darbuotojo nebus, pokalbį baigiame tuo, kad išsiversiu „kaip nors“. Džiaugiuosi: pavyko suderinti tokį svarbų man dalyką.
Ir išaušo „tos“ dienos rytas. Ruošiantis namo jis būna kitoks, atsisveikinama su palatos kolegomis, skyriaus personalu, kraunami krepšiai su rūbais.
Dar kartą paskambinu paramą-pagalbą teikiančiai įstaigai, ar viskas gerai, ar tikrai manęs atvažiuoja paimti. Atsiliepia greitai, užtikrina, kad vairuotojas ir mašina jau važiuoja, tik dar prieš paimdamas mane užsuks sutvarkyti kitą svarbų reikalą, jeigu jau reikia vykti iki Kauno, tai pasinaudos galimybe sutvarkyti ir kitus susikaupusius reikalus.
Pašnekovė, dar vakar užsirašiusi mano telefono numerį, liepia užsirašyti ir vairuotojo numerį.
Užsirašau, skambinu, atsiliepia greitai, prisistatau, paaiškinu, koks mano atvejis: nevaikštau, daiktų nepakeliu.
Užtikrina, kad už valandos bus ir paskambins, kai bus arti vietos, paklausiu, ar jis man padės nusigabenti daiktus iš palatos. Atsakymas: „Paimu nuo klinikos durų, po palatas nevaikštau“.
O ką man daryti?
„Paimu nuo durų, po palatas ir ligoninę nevaikštau!“ - griežtas atsakymas.
Žmogus tarp žmonių neprapuls, galvoju, ir aš rasiu išeitį, pagaliau yra slaugutės, tikrai pagelbės.
Vairuotojo skambutis: „Būsiu po 15 minučių prie klinikos durų“. Pokšt ragelį. Nespėjau paklausti, nei koks automobilis, nei kokia jo spalva ar kitas skiriamasis ženklas.
Leidžiuosi į pirmą aukštą (mintyse dėkodama technikos ir inžinerijos stebuklui liftui) prie tų durų. Aš jau vietoje, stebiu aplinką, ar nematyti vairuotojo arba automobilio. Peržvelgiu aikštelę, sėdėdama vežimėlyje, ar kartais nestovi su kokiu specialiu užrašu ar panašiai.
Nieko krentančio į akį nepastebiu, dirsteliu į laikrodį, aš prie tų durų dar tik 10 minučių, joks naujas automobilis neįsuko, tik išvyko kelios mašinos.
Stebiu, žiūriu į laikrodį, praėjo beveik pusė valandos. Paslaugos reikia man, tai surenku vairuotojo numerį: „Tokia ir tokia jus trukdo, ar viskas gerai?“
„Viskas gerai, aš jūsų laukiu“, - atsako vos ne prieš akis stovintis vyriškis rožiniais languotais marškinėlias.
Vairuotojas pareiškia, kad aš nemoku tvarkyti reikalų. Nespėju net pasiteisinti, kad valdiškos pagalbos prašau pirmą kartą ir patirties dar nesu įgijusi...
Vienas kelioninis krepšys stovi šalia vežimėlio, ant kelių - nedidelis maišelis su tuo, kas netilpo didesnį krepšį. Sakau: „Čia mano daiktai, galite paimti“. Automobilis greta, dabar reikia įveikti tuos kelis metrus iki mašinos, vairuotojas priekaištingai dar kartą sako, kad aš nesugebu tartis.
Atidaro duris: „Lipkit“. Aš paralyžiuotomis kojomis, be pagalbos sunku atsistoti. Bandau, vairuotojas stebi. Ragina: „Lipkit“. Sakau, kad man reikia pagalbos, nes kojos nekyla. Vairuotojas stebi, bet vis tiek nepadeda.
Salono viduje sėdi garbaus amžiaus moteris. Ji patarinėja, kaip įsėsti. Aš įsitvėrusi į automobilio dureles ir staktą balansuoju (koordinacija ir pusiausvyra - sutrikusi).
Vairuotojas stebi. Sakau: „Nepadedama aš neįlipsiu“. Ragina: „Bandykit“. Staiga susirūpina, kieno vežimėlis - ligoninės ar mano. Sužinojęs, kad rateliai mano, nustemba ir labai susierzina (apie vežimėlį buvau įspėjusi darbuotoją, kai užsisakinėjau automobilį).
Vėl pabrėžia, kad visai nemoku tvarkytis reikalų. Aš balansuoju toliau… Pagaliau teikiasi šiek tiek šiek prilaikyti ir mano užpakalis prisėda ant pasostės, bet kojos - dar lauke...
Vairuotojas kapotais sakiniais aiškina, kad šitas automobilis be bagažinės, todėl vežimėlio nėra kur dėti. Mano kojos dar lauke, įstrigę tarp durelių, patogiau įsitaisyti niekaip nepavyksta, nes kojos nesilanksto.
Tada vairuotojas suglaudžia vežimėlį, aiškindamas, kad jis tuščios mašinos nevarinėja, ir jeigu jau važiuoja į Kauną, tai ji visko prikrauta. Aš kybau tokia sexy poza.
Turbūt iš gailesčio tuos mano ratelius vis dėlto sukiša į tą „super“ svarbių daiktų prikrautą bagažinę. Automobilis - tikrai ne tarybinių laikų „Zaporožec“.
Supratęs, kad durelės neužsidarys, vairuotojas teikiasi šiaip taip sulankstyti ir mano kojas. Ir aš - jau visa automobilyje.
Važiuojam. Mintyse dėkoju Dievui, tėvynei, Europos Sąjungai, kad automobilis yra naujas, manevringas ir jo amortizacija puiki.
Vairuotojas iš „kietuolių“. Lekia greitai, suka staigiai. Taip neatsargiai vežti gyvūnus būtų pavojinga ir nuostolinga, bet mudvi, dvi ligonės, nesame komerciškai vertingos. Todėl jokių priekaištų nereiškiame.
Artėja kelionės pabaiga. Pirmiausia pargabenama greta sėdinti moteris. Prieš išlipant dar reikia užpildyti prašymo formą apie suteiktas paslaugas. Bedrakeleivė skundžiasi, kad pasiėmusi ne tuos akinius ir jai bus sunku įžiūrėti eilutes.
Vairuotojas kuičiasi daiktadėžėje ir siūlo kitus akinius – suprask, universalūs: per juos visi gerai mato. Bet ligonė vis vien nemato. Aš pasisiūlau užpildyti minėtąją formą: jai liktų tik pasirašyti. Vairuotojas iš karto griežtai įsako nevadovauti, nes prašymo lapelius gali pildyti tik pats paslaugos gavėjas, ir visai nesvarbu, ar jis rašys matydamas, ar nematydamas.
Prikandu liežuvį, nes man iki namų dar apie 20 km. Prašymo pažyma užpildyta. Vyksta išlaipinimas. Mano kelionės draugės koja protezuota. Ji prašo: „Vairuotojėli, sustokit kuo arčiau, kad nereikėtų lipti ant šaligatvio, nes nutirpo koja“.
Vairuotojas pademonstruoja humoro jausmą. Klausia: „O kuri koja nutirpo? Ar medinė?“ Šypteli, labai patenkintas savo šmaikščiu sąmoju. Kelionės draugė jau prie namų, vairuotojas išlipo, kad atiduotų iš bagažinės ten sudėtus jos daiktelius.
Ją išlaipinęs aiškina, kaip tai moteriai sunku: amputuota koja, reikėjo priderinti protezą, o juk ligonei dar reikės priprasti prie naujos situacijos.
Bet ramiai palieka ją prie laiptinės. Kaip moteris su amputuota koja įeis į vidų – ne jo reikalas.
Aš irgi jau savo kieme, užpildau itin svarbią paslaugos gavimo pažymą, Gerai, kad pasirodo kaimynai: padeda man išsiropšti iš automobilio, nes vairuotojas, išėmęs daiktus iš bagažinės, vėl pasiskiria sau stebėtojo vaidmenį.
Tai tokia mano pirmoji patirtis, kurią gavau pasinaudojusi paramos-pagalbos centro paslaugomis. Galvoju apie tuos neįgalius žmones, kurių panašios kelionės dar laukia. Bus geriau, jei viešai papasakosiu, kas jų laukia.
