1980 metų antroje pusėje sovietinės cenzūros sąlygomis apie tuos įvykius nieko nebuvo kalbama buvusių SSSR respublikų žiniasklaidose, bet Vakarų šalių radijo stotys 1977 metais perdavė apie tą didelį incidentą, įvykusį Tbilisyje. Ir dabar prisimenu viską, kas įvyko 1977 metų liepos 23 dieną „Dinamo“ stadione. Man tada buvo 17 metų, aš kartu su tėvu, dideliu Bočijo Pačkorijos futbolo gerbėju, buvome tose dinamiečių ir Vorošilovgrado „Zaria“ futbolo rungtynėse. Tada tbilisiečiai užėmė antrąją vietą SSSR futbolo čempionate ir, jei būtų laimėję šias rungtynes, būtų pasiviję lyderius – Kijevo dinamiečius.
Į futbolo rungtynes susirinko apie 60 tūkst. žiūrovų. Tada „Dinamo“ stadionas talpino 80 tūkst. žmonių ir pagal lankomumą (vidutiniškai per vienas rungtynes susirinkdavo 68 tūkst.) stadionas užėmė pirmą vietą buvusioje SSSR ir vieną iš pirmųjų vietų Europoje.
Tbilisyje futbolo žiūrovai visada išsiskyrė objektyvumu ir pagarba svečiams, tačiau tą dieną visas stadionas antrame kėlinyje kelis kartus pora minučių garsiai skandavo: „Teisėjus į muilą“, „Teisėjus-p...“. Kadangi šioms rungtynėms teisėjavęs R. Juška „nepastebėjo“ grubių „Zarios“ gynėjų veiksmų prieš Kipianį, Gucajevą, Daraceliją, Šengeliją ir kitus „Dinamo“ žaidėjus, „nepastebėjo“, kaip svečiai, gynėjai netoli savo baudos linijos du kartus sužaidė ranka.
O Lietuvoje neseniai ponas Juška pareiškė, kad „rungtynių pabaigoje jis sušvilpė, bet po to dinamiečiai ir toliau atakavo, Revazas Čelebadzė nugriuvo baudos aikštelėje, o po to dinamiečiai pareikalavo baudos įvarčio.
Ne, gerbiamas Romualdai, mačo pabaigoje vienam iš dinamiečių nugriuvus baudos aikštelėje jūs sušvilpėte, kad baigėsi susitikimas, nors buvo likę žaisti dar dvi minutes. Švieslentėje tai buvo aiškiai matyti, todėl tai ir sutrikdė žiūrovus. Iš karto po teisėjo švilpuko į aikštę įšoko vienas sirgalius ir pamėgino smogti arbitrui, tačiau ne milicija, o Dinamo“ futbolo žaidėjai užkirto kelią sirgaliui imtis tokių veiksmų, o jau paskui įsikišo milicininkai.
R. Juška pasakė, kad vos ne pusė visų žiūrovų sugužėjo į futbolo aikštę. Iš tikrųjų į aikštę išėjo daugiausiai nuo trijų iki penkių tūkst. sirgalių, o likusieji - daugiau kaip 50 tūkst., tarp jų aš ir mano tėvas, likome tribūnose. Žiūrovai pasipiktino ne tiek dėl teisėjo klaidų, o kad tai buvo jau ne pirmas atvejis, kai arbitrai spaudė dinamiečius. Gruzijoje tai buvo suprasta kaip Maskvos sporto valdininkų spaudimas, kurio tikslas - neleisti, kad Gruzijos komanda taptų čempione.
Po to, kai žaidėjai ir teisėjai, saugomi milicijos, pasuko persirengimo kambarių link, į aikštę išbėgusi dalis žiūrovų nesiskirstė, tribūnų nepaliko ir dešimtys tūkstančių žiūrovų. Per garsiakalbį į žiūrovus kreipėsi legendinis komentatorius Kote Macharadzė, kuris paprašė jų skirstytis. Po to į aikštę išbėgo publikos numylėtinis Davidas Kipianis, tačiau sirgaliai mandagiai pakėlė jį ant rankų ir nunešė į persirengimo kambarį. Žiūrovai reikalavo, kad rungtynės būtų žaidžiamos iš naujo ir diskvalifikuoti teisėjai.
Tada per megafoną į žiūrovus kreipėsi Gruzijos KP CK pirmasis sekretorius Eduardas Ševardnadzė, tačiau niekas nesiskirstė. Tada, netikėtai daugumai, E. Ševardnadzė paliko vyriausybinę ložę, perėjo į tribūną, o paskui - į aikštę ir kreipėsi į žiūrovus, prašydamas juos išsiskirstyti.
Vėliau šį epizodą E. Ševardnadzė aprašė savo memuaruose gruzinų kalba „Mintys apie praeitį ir ateitį“, išleistuose 2006 metais Tbilisyje. Jis rašė: „Neramumai tribūnose prasidėjo dėl teisėjų klaidų. Prie to prisidėjo ir tai, kad mačo pabaigoje arbitras neskyrė baudos įvarčio. Nežinau, ar visa tai arbitras padarė atsitiktinai ar specialiai, tačiau tribūnos tiesiog sprogo nuo nepasitenkinimo. Tūkstančiai žiūrovų išbėgo į aikštelę, mes spėjome paslėpti arbitrus patalpose, esančiose po tribūnomis, tada žiūrovai perkėlė savo įtūžį ant teisėtvarkos pareigūnų. Aš du kartus per megafoną kreipiausi į žiūrovus, bet jie nesiskirstė. Kadangi tai nepadėjo, nusprendžiau imtis veiksmų, kurie galėjo sukelti tuo metu šoką: iš ložės iššokau tiesiai į žmonių minią tribūnose, su manimi buvo keli apsaugininkai. Žiūrovai užleido man kelią ir aš praėjau tiesiai į futbolo aikštę, kur buvo daug jaunimo.
Aš kreipiausi į juos: „Jaunuoliai, juk jūs matote, kad aš su jumis, su teisėjais mes klausimą išspręsime, o dabar einame su manimi... Aš pasukau futbolo aikštės išėjimo link, ir ta minia žmonių ėjo paskui paskui mane, o paskui mes kartu praėjome gatvėmis apie pusę kilometro. Buvo labai karšta, mano drabužiai jau buvo šlapi nuo prakaito, stabtelėjau ir vėl kreipiausi į sirgalius: “Vaikinai, aš pavargau, man blogai, galiu nukristi“. Jauni žmonės padarė man praėjimą, atsisveikino ir išsiskirstė į namus. Mums pavyko išvengti kraujo praliejimo...“
Tai parašė E. Ševardnadzė savo memuaruose. O iki tol, 1997 metų liepos mėnesį, suėjus 20-mečiui nuo to incidento, Tbilisyje, valstybės kanceliarijos skyriuje buvo įprasta kassavaitinė E. Ševardnadzės spaudos konferencija. Aš jo paklausiau: „Kalbama, kad tada, 1977 metais, jus iškvietė į TSKP CK Politinį biurą ir gavote papeikimą dėl to, jog pažeidėte instrukcijas išėjęs į futbolo aikštę, kur susirinko įsiutę sirgaliai. Ar taip?“ E. Ševardnadzė atsakė taip: „Taip, TSKP CK Politiniame biure buvo tokia kalba šia tema, kai kas siūlė mane nubausti, tačiau Leonidas Brežnevas sustabdė juos ir pasakė: „Gal Eduardas Ambrosievičius ir pažeidė instrukcijas, bet jis išvengė kraujo praliejimo“. L. Brežnevą palaikė ir kiti Politinio biuro nariai, nors kai kas ir norėjo, kad būčiau nubaustas“. Nežinau, taip buvo iš tikrųjų, ar ne Politiniame biure, bet E. Ševardnadzė atsakė būtent taip.
Pastaruosius du dešimtmečius aš, kaip žurnalistas, daug kartų kritikavau savo straipsniuose ir televizijos laidose E. Ševardnadzės politiką, kai jis vadovavo nepriklausomai Gruzijai (nuo 1992 metų kovo mėnesio iki 2003 metų lapkričio), tačiau manau, kad Tbilisio futbolo aikštėje 1977 metų liepos 23 dieną jis pasielgė išmintingai, gudriai ir drąsiai.
O dėl pono R. Juškos, tai toks patyręs arbitras, kaip gerbiamas Romualdas, praėjus 35 metams galėtų bent iš dalies pripažinti savo grubias klaidas, kurios, gaila, ir įkaitino situaciją Tbilisio „Dinamo“ stadione. Tačiau mes nepykstame ant jo: 1977 metais Tbilisio dinamiečiai tapo vicečempionais, o 1978 metais – TSRS čempionais. Tai buvo ta komanda, kuri 1981 metais laimėjo Europos šalių nugalėtojų taurę.
O Tbilisio dinamiečius, kaip techniškiausią ir lanksčiausia komandą, tuo metu SSSR palaikė visur, taip pat ir Lietuvoje. Aš tuo įsitikinau šių metų liepos mėnesį, kai lankiausi Vilniuje ir Kaune. Nuoširdžiai linkiu sėkmės visai lietuvių tautai.
