Masažuotoja iki aklumo šuns išlaižytomis akimis Anglijoje viliasi stebuklo

„Trokštu pažvelgti visiems į akis ir padėkoti už tai, ką man padarėte“, - sakė Respublikinės Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centro masažuotoja L. Dacenko. Neregės masažuotojos noras realus, nes oftalmologai iš Didžiosios Britanijos pasisiūlė jai padėti atgauti regėjimą. Masažuotojai būtina vykti į tolimą šalį, kur jos laukia iki dešimties mėnesių truksiantis gydymas - ne viena operacija ir reabilitacija.

Respublikinės Šiaulių ligoninės darbuotojai nusprendė finansiškai padėti santaupų neturinčiai kolektyvo narei ir ragina kitus prisidėti prie neregės masažuotojos svajonės išsipildymo.

Dažnas šiaulietis žino L. Dacenko vardą. Pasak Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus Petro Simavičiaus, masažuotoją garsina jos pacientai, ir šis garsas apie neeilinę ligoninės darbuotoją sklinda iš lūpų į lūpas.

Tačiau pirmoji žinia, pasklidusi apie L. Dacenko, sukrėtė visą Lietuvą. 1999 metų sausio 20-oji į moters atmintį įsirėžė skausmu. Tą dieną Klaipėdoje gyvenusi Larisa namuose buvo viena.

“Aš staiga kėliausi eiti ir aptemo sąmonė – pargriuvau”, - pasakoja moteris apie įvykį, pakeitusį visą jos gyvenimą.

Moterį, kaip vėliau paaiškėjo, ištiko hipertoninė krizė ir ji neteko sąmonės. Griūdama ant grindų veidu žemyn ji susižalojo veidą. Vienintelė šalia buvusi „pagalbininkė“ - bulterjerų veislės kalytė ėmė laižyti kruviną šeimininkės veidą. Tačiau stipriu liežuviu ji dar labiau išdraskė plėštines žaizdas. O svarbiausia, išlaižė abi akis – tik vienoje akiduobėje liko akies obuolys be vokų ir ašarų liaukų.

Moteriai buvo suteikta pagalba, atliktos plastinės chirurgijos operacijos. Larisa rodo didžiulį randą ant riešo, iš kur buvo paimta kraujagyslė, kurios prireikė atkurti kraujotakai odos lopui, kuriuo plastinės operacijos metu buvo uždengtos abi akys. Oda šiam lopui buvo paimta nuo kojos.

Larisa prarado akių šviesą, jos veide liko skaudūs nelaimės randai.

Spinduliuoja vidinę stiprybę

Tokia ji prieš dešimtmetį ir atėjo į Respublikinę Šiaulių ligoninę ieškoti masažuotojos darbo. Tokią ją prisimena ir generalinis direktorius Petras Simavičius ir džiaugiasi, kad ligoninėje dešimtmetį dirbo žmogus, kuriam rūpėjo ne tik darbas, bet ir ligoninės prestižas.

Ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičienė, priėmusi Larisą į darbą, pastebėjo, jog jai buvo greitai labai aukštai iškelta profesionalumo kartelė.

„Man daug tenka bendrauti su masažuotojais, bet tikrai yra ne tiek daug specialistų, kurie išmanytų ne tik masažo techniką, bet ir turėtų medicinos, psichologijos žinių bagažą.

Kai žinai, kokia kaina įgytos tos žinios, tai supranti, jog tas žmogus yra be galo stiprus, turi be galo stiprią vidinę jėgą ir labai didelę vidinę motyvaciją“, - kalba vedėja, kiekvienam jaunam masažuotojui darbo paslapčių patarianti semtis iš Larisos, dirbančios ne tik rankomis, bet ir širdimi.

Masažas, pasak A. Simavičienės, nėra vien techninis, mechaninis darbas. Reikia pajausti paciento emocinį, psichologinį tipą, pajausti įtampas, energijos vibracijas. Reikia turėti stiprią vidinę energiją, kurią Larisa, pasak A. Simavičienės, dalino visiškai negailėdama, netausodama savęs, kas atsiliepdavo ir sveikatai.

„Manau, jog dabar ir turi suveikti gyvenimo svarstyklės, kurios viską išlygina. Kiek yra savęs atiduota, išdalinta, viskas turėtų grįžti bumerangu“, - sako vadovė centro, kuriame atsiskleidė L. Dacenko talentas, apie kurį ji galėjo ir likti nesužinojusi, jei nelaimės akivaizdoje nebūtų sutikusi žmonių gerumo ir atjautos.

Niekaip kitaip Larisa negali pavadinti gerumo žmogaus, kuris jos gyvenimui suteikė prasmę, vertę tada, kai jai buvo nepakeliamai sunku. Larisa pamena, po operacijos praėjus keliems mėnesiams ji kreipėsi į Klaipėdos aklųjų ir neregių draugiją. Likimo draugai priėmė Larisą į savo gretas.

Klubo naujokės istorija buvo tikrai sukrečianti, ir pirmininkė ją papasakojo į Klaipėdą atvykusiam Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesoriui Vytautui Gudoniui.

„Ir jis panoro su manimi susitikti“, - pamena moteris tą dieną, kai, pasak jos, pats angelas iš dangaus nusileidęs į jos gyvenimą ir iki šiol ją gaubia globa. Visus tuos metus Larisą globoja ir profesoriaus žmona, ir daugelis kitų bičiulių, kurių dėka neregės gyvenimas tapo visavertis, prasmingas.

„Profesorius man pasakė, jog yra galimybė mokytis“, - mena Larisa. Ir penkiasdešimtmetė moteris sutiko sėsti į studijų suolą drauge su aštuoniolikmetėmis anuometinės Aukštesniosios medicinos mokyklos moksleivėmis.

„Aplinka buvo gera“, - įsitikinęs profesorius A. Gudonis, kurio manymu, sumanymas galėjo ir neišsipildyti, jei anuometinis Medicinos mokyklos direktorius Algimantas Baublys butų nusprendęs nepriimti penkiasdešimtmetės.

Rugpjūčio mėnesį pats profesorius pasitiko Larisą ir nuvežė į Medicinos mokyklos bendrabutį. „Išmokti man reikėjo labai daug – ne tik profesijos, bet ir žeme vaikščioti. Padėjo profesorius, suteikęs stiprybės ir pasitikėjimo. Mano nelaimėje tai buvo labai didelė laimė. Mano tamsoje tai buvo šviesa“, - su ašaromis kalbėjo neregė masažuotoja.

Larisa, anot profesoriaus V. Gudonio, yra unikalus atvejis. Unikalus tuo, kad ji pati be galo stengiasi sau padėti. „Tai labai turtinga ir stipri asmenybė, kaip Miunhauzenas save kelia“, - vertina profesorius pačios Larisos pastangas nepasiduoti negandai.

Sutapo ir tai, kad aplinkoje, į kurią pateko Larisa, buvo daug gerų žmonių. Tiems žmonėms Larisos atėjimas, pasak V. Gudonio, buvo humanizmo egzaminas.

Ir jį daugelis išlaikė. Humaniškiausi šiame kelyje pasirodė gydytojai: ir tie, kurie suteikė galimybę neregei moteriai, buvusiai pedagogei ir verslininkei, įgyti masažuotojos specialybę, ir tie, kurie patirties neturinčiai masažuotojai įsteigė darbo vietą.

„Aš pasidžiaugiau dar vienu dalyku – kad ir mano žmona išlaikė humaniškumo egzaminą, nes ji su neįgaliaisiais iki tol neturėjo ryšių. Ji tapo savanore ir Larisa rūpinosi daugelį metų, kai aš neturėjau laiko“, - sako profesorius.

„Regėjimo netekimas žmogų paveikia ir fiziškai, ir dvasiškai, nes žmogus praranda labai didelę gamtos dovanotą vertybę“, - kalbėjo gydymo įstaigos vadovas, įsitikinęs, jog netekusiojo regėjimo laukia sudėtingas kelias sugrįžti į gyvenimą. „Koks turi būti stiprus žmogus, kad galėtų įsigyti naują specialybę ir, sulaukęs 50-ties, gyvenimą pradėtų iš naujo?“ – daugelio nuostabą išsakė generalinis direktorius, menantis tą dieną, kai Larisa, lydima profesoriaus A. Gudonio, atėjo prašytis darbo.

Nuo tos dienos praėjo dešimtmetis ir šiandien direktoriui tenka dėkoti neregei masažuotojai už ypatinga pasiaukojimą pacientams.

Vien mėgiamo darbo Larisos gyvenime nepakako. Atėjo laikas, ji panoro išmokti dirbti kompiuteriu ir apie šią svajonę prasitarė ne kam kitam, bet profesoriui A. Gudoniui. „Padėjo Šiaulių valstybinės kolegijos vadovė Natalija Šedžiuvienė, padėjo Šiaulių „Rotary“ klubo „Harmonija“ viceprezidentė Loreta Suodaitienė, dirbusi „Omnitel“ bendrovės Šiaurės regione. Dovanotas nešiojamas kompiuteris, kuriame instaliuota speciali programa neregiams.

„Lankėmės Larisos namuose. Nustebino tvarka, švara, šeimininkė spinduliavo vidine energija“, - pasakoja L. Suodaitienė.

Kai įsikūrė Šiaulių „Rotary“ klubas „Harmonija“, Larisa buvo pakviesta tapti klubo garbės nare. „Rotary“ klubo misija – tarnystė kitiems, tačiau šį kartą, pasak L. Suodaitienės, nuspręsta padėti ir klubo narei Larisai - labai aukštos moralės, intelektualiai asmenybei.

„Ji savo pavyzdžiu parodė, kad negalima sustoti net ir pačioje sunkiausioje situacijoje, negalima nuleisti rankų, net ir beviltiškoje situacijoje“, - teigia pašnekovė, drauge su kitomis klubo narėmis surengusi labdaros renginį „Vienos pokylis“, kurio metu surinktos lėšos skirtos Larisos kelionei į Didžiąją Britaniją, kur jai bus atliekama akies operacija, padėsianti išsipildyti didžiausiai Larisos svajonei – pamatyti tuos žmones, kurie jai suteikė gyvenimo prasmę.

Kelias į šią svajonę prasidėjo nuo pokalbio su šeimos gydytoja Jurgita Jankauskiene. J. Jankauskienės šeimos gydytojų centro šeimos gydytoja sukluso, kai pacientė ėmė kalbėti apie tai, kad pro lopą, dengiantį jos akį, mato šviesos spindulį.

„Pradėjom jausti, kad reikia išsiaiškinti“, - sako J. Jankauskienė.

Su operacijos išrašu važiuota į Kauną pas profesorių. Imta aiškintis, kviečiama ir Larisa. Tyrimų rezultatai siunčiami į užsienio klinikas. Laukti rankas sudėjus nenorėta, ieškota kitų galimybių.

Žinia apie Larisos rūpestį pasiekė Seimo narę Agnę Zuokienę, kuri ir patarė kreiptis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centrą. Oftalmologas daktaras Andrius Cimbalas mielai sutiko konsultuoti pacientę.

„Mano tėvai tada vežė Larisą į Vilnių“, - dėkinga gydytoja. Į konsiliumą susirinko per 10 gydytojų. Analizuota esama situacija, atlikti papildomi tyrimai. Specialistai pasakė, kad Lietuvoje tokios operacijos niekas neatlieka, tačiau ėmėsi kito didelio darbo - parengtas pranešimas, kuris pristatytas Tarptautinėje oftalmologų konferencijoje.

Gegužės mėnesį Didžiosios Britanijos specialistai atsiuntė atsakymą, jog gali būti atlikta operacija, kuri padėtų Larisai. Pasak gydytojos, dar buvo prašoma atlikti kompiuterinio rezonanso, branduolinio tomografo tyrimus. Ir jų rezultatai buvo palankūs – Larisa gavo kvietimą atvykti į Braitono miesto klinikas vienos akies operacijai: planuojama persodinti akies rageną, suformuoti akies voką, ašarų liaukas.

Santaupų neturi, tikisi žmonių paramos

Žinia, jog gali būti atlikta operacija, ir pradžiugino, ir nuliūdino. Larisa sako, jog jai nesmagu dėl to, kad neturi jokių santaupų. „Vėžiu sirgo dukra, ją teko palaidoti. Liko anūkė, kuri studijuoja užsienyje – jai pasiryžo padėti močiutė. Sūnus dirba Londone, tačiau pats turi jauną šeimą, kuria reikia rūpintis.

Sūnus jau nusprendė imti atostogų spalio pradžioje ir pasirūpinti mamos kelione į Didžiąją Britaniją. Jis planuoja ir nuomoti mamai kambarėlį, jei to prireiktų. Tačiau pinigų reikės ir gydymui, ir vaistams, ir išgyventi svetimoje šalyje.

„Kai Larisa atėjo ir pasakė, kad išeina iš darbo, man, vadovui, buvo rimtas išbandymas, nes netenkame profesionalaus specialisto. Bet kai sužinojau išėjimo priežastį - labai apsidžiaugiau, nes profesionalių žmonių dėka ji ir vėl galės matyti šviesą“, - teigia P. Simavičius.

Tačiau tam, kad ši svajonė išsipildytų, reikalingos nemažos finansinės investicijos.

Medikų gamybinio pasitarimo metu generalinis direktorius P. Simavičius kreipėsi į ligoninės darbuotojus, kad šie finansiškai paremtų šį drąsų Larisos žingsnį.

„Dievas kartais baudžia, bet po to dar ir kilsteli“, - sako direktorius ir ragina prisidėti prie Larisos Dacenko svajonės išsipildymo.