Kukurūzai geriau nei kas kitas iliustruoja tai, kaip žmogus, vieną dieną nusprendęs atsimesti nuo klajoklinės gyvensenos ir tapti sėslus, civilizavo ir pats to nepastebėdamas genetiškai modifikavo laukines kultūras. Laikui bėgant šie augalai taip pakito, jog kadaise buvę laukiniais, galiausiai tapo visiškai pavaldžiais žmogaus rankoms. Tačiau tuo pat metu jie jau galėjo maksimaliai patenkinti ir įnoringojo individo poreikius, todėl neilgai trukus ir pats žmogus tapo priklausomas nuo kukurūzų „gerovės“.
Teigiama, jog būtent ant jos rankų myluojamos išaugo galingosios Majų, Actekų ir Inkų civilizacijos, o tuo metu tarp žmogau ir kukurūzų užsimezgęs ryšys laikui bėgant tik stiprėjo, ir jo buvimą galima aiškiai pajusti net ir šiandien.
Kaip laukinis pavirto į naminį
Modernusis kukurūzas – tai didelės, akinančiai geltonos ir paviršiumi senamiesčio grindinį primenančios sultingos burbuolės. Tačiau taip buvo ne visada. Kažkada Centrinės ir Pietų Amerikos pievose augę paprastieji kukurūzai, kitaip dar žinomi teosintės pavadinimu, tebuvo vos 4 centimetrų ilgio ir sudaryti vos iš 2 eilių grūdelių, kurių kiekvienas buvo kruopščiai saugomas po gana storu lukštu. Pastarasis juos gynė ne tik nuo atšiauraus vėjo ar stingdančio šalčio gniaužtų, bet tuo pačiu ir nuo žmogaus rankos, kadangi pirštų miklinimas, kovojant su storu kiekvieno nedidelio grūdelio lukštu, tikrai nebuvo pati maloniausia tuometinių klajoklių veikla.
Tačiau tokį lukštą bei jo dydį lėmė vienintelis genas, šiandien mokslininkų vadinamas tgai, ir kartais nutikdavo, jog atsitiktinės mutacijos dėka šis genas paprasčiausiais nesusiformuodavo, tuo pačiu palikdamas kukurūzo grūdelius visiškai neapsaugotus. Taip nutikus, jų jau nebereikėdavo lukštenti, tad visai nenuostabu, jog tokie kukurūzai neilgai trukus tapo gerokai paklausesni tarp tuometinių gyventojų. Kai šie ėmė rinkti vien tik mutavusias burbuoles, o pirmieji žemdirbiai – patys sėti į žemę, tradicinių kukurūzų proporcijos ėmė sparčiai mažėti, užleisdamos vietą naujoms evoliucionavusioms jų formoms.
Tačiau tai nebuvo pabaiga. Dar vienas akivaizdus skirtumas tarp pirmųjų kukurūzų ir tų, kuriuos mes turime šiandien, yra pati augalo struktūra. Laukiniai kukurūzai labiau priminė nedidelį krūmą su daugybe šakų, kurių kiekvienas užsibaigdavo vienu ar keliais žiedynais. Netyčia užaugę netaisyklingai, kukurūzai turėdavo vos vieną stiebą ir kelias didesnes nei įprasta burbuoles – būtent taip, kaip yra ir šiandien. Kadangi pastarąsias buvo daug lengviau rinkti nei daugybę mažų jų antrininkių, žmonės ir čia padarė pasirinkimą: kaskart atsirinkdami vien tik pačius didžiausius, o vėliau iš jų gautus grūdelius sodindami į dirvą, jie ir toliau skatino parankesniųjų kukurūzų evoliuciją. Su kiekviena karta šie augo vis didesni ir didesni, ir taip iš vos 4 centimetrų dydžio pavirto į šiandien 20 centimetrų siekiančias burbuoles, kurių kiekvienoje vidutiniškai yra apie 800 grūdelių, išsidėsčiusių 16 eilių.
Tačiau didžiausia problema buvo ta, jog kuo labiau kukurūzai darėsi patrauklesni žmonėms, tuo jie vis sunkiau gebėjo patys savarankiškai išgyventi gamtoje. Augalas su didelėmis burbuolėmis niekaip nebegalėjo pats daugintis, kadangi nukritusių ant žemių sėklų būdavo tiek daug, jog šios, kovodamos tarpusavyje dėl dirvos ir joje esančių maistinių medžiagų, paprasčiausiai neleisdavo viena kitai augti. Tam reikėjo žmogus, kad šis atskirtų grūdelius ir susodintų juos pakankamai atokiai vienas nuo kito.
Štai čia ir prasidėjo didinga žmogaus ir kukurūzo draugystė. Tiek vienas, tiek kitas savo būvį bei gerovę buvo atrėmę į kito pečius, ir šis ryšys istorijos tėkmėje tik stiprėjo. Didingose Majų, Actekų bei Inkų civilizacijose kukurūzas tapo pagrindine maistine kultūra; čia jis buvo naudojamas visur – pradedant kūdikio gimimo švenčių apeigomis ir baigiant laidotuvių ceremonijomis. Ir nors pirmiausia tai buvo maisto šaltinis, tačiau neilgai trukus iš kukurūzų imti gaminti ir taurieji gėrimai - viskis, burbonas bei tradicininkė peruietiška čiča. Taip pat neretai jie buvo naudojami vietoj klijų, dažų ar muilo.
Nedaug kas pasikeitė ir iki šių dienų – kukurūzai kaip buvo taip ir yra pagrindinė pasaulio maistinė (ir ne tik) kultūra. Per metus įvairiomis formomis jų suvartojama daugiau kaip 870 tūkstančių tonų, kai tuo tarpu kviečių – tik kiek daugiau nei 690 tūkstančių tonų, o ryžių – vos 460 tūkstančių tonų.
Ginčai nenutyla
Tačiau tai, jog kukurūzai yra viena iš pagrindinių pasaulio grūdinių kultūrų, lemia ir nuolat aidinčius su jais susijusius debatus. O aštriausius ginčus sukelia būtent kukurūzų panaudojimo klausimas, kadangi didžioji pasaulinės kukurūzų derliaus dalis yra skiriama galvijų pašarams. Tai galbūt ir nebūtų labai blogai, juk šiaip ar taip galvijus reikia kažkuo šerti. Tačiau problema yra ta, jog galvijai iš prigimties yra žolėdžiai, o ėsdami kukurūzus, kurie,deja, bet visgi nėra žolė, į aplinką išskiria metaną – dujas, gerokai intensyviau nei CO2 skatinančias šiltnamio efektą.
Vien tik Jungtinėse Valstijose galvijai per metus į aplinką jų išskiria daugiau, nei tai padarytų 22 milijonai automobilių, jau nekalbant kitas valstybes, tokias kaip Kinija, Brazilija ar Meksika, gana sparčiai besivejančias JAV kukurūzų produkcijoje.
Tuo tarpu kitas ne ką mažiau ginčų sukeliantis kukurūzų panaudojimo būdas – tai etanolio gamyba. Iš pirmo žvilgsnio pastaroji taip pat neturėtų iššaukti itin neigiamos reakcijos, nes šiaip ar taip šios biodujos yra gerokai aplinkai draugiškesnis energijos šaltinis nei nafta. Tačiau problema slypi kitur. Jau 2011 metais Jungtinėse Valstijose, kuri yra didžiausia kukurūzų augintoja pasaulyje, pirmą kartą kukurūzų panaudojimas degalams persvėrė jų kaip maisto vaidmenį. Tad nieko nuostabaus, jog tokiu metu, kai didelė populiacijos dalis badauja ir gyvena žemiau skurdo ribos vos su 1 doleriu per dieną, šitoks maisto panaudojimas nėra laikomas itin socialiai teisingu.
Na, ir galiausiai nereikėtų pamiršti tos pačios genetinės modifikacijos, į kurią jau kurį laiką laidomos aštriausios kritikos strėlės. Pirmasis taikinys neabejotinai yra Monsanto korporacija, jau daugiau nei šimtmetį žemės ūkyje siekianti pritaikyti biotechnologinius pasiekimus. Genų inžinerijos ir molekulinio veisimo pagalba ji stengiasi sukurti tokias kukurūzų rūšys, kurios būtų atsparios bet kokioms kritinėms gamtos sąlygoms, galėtų augti net ir nelabai derlingose vietovėse bei būtų apsaugotos nuo kenkėjų ir parazitų, tokiu būdu suteikiant galimybę kukurūzų augintojams iš kiekvienos sėjos gauti maksimalų derlių.
Žinoma, tai nėra natūralu, ir dėl to pykčiu plūsta visi, kurie nors kiek prijaučia aplinkosaugos dogmoms. Tačiau, deja, bet gana lengvai pamirštama kita tiesa – pats kukurūzas yra lygiai toks pat žmogaus kūrinys, kaip laikraštis ar televizorius. Norėdami grynojo natūralumo, turėtume kopti į atokius kalnų masyvus Sieros Madrės regione Meksikoje, kur vis dar galima aptikti paskutiniuosius pirmykščių kukurūzų protėvius. O visa tai, ką turime ant stalo šiandien, yra ne kas kita, kaip vienos iš kardinaliausių per visą žmonijos istoriją genetinės modifikacijos pavyzdys. Tai, ką mokslininkai atlieka nūdien, tėra tik šio prieš daugelį tūkstantmečių prasidėjusio proceso tęsinys. Skirtumas tik tas, jog dabar pokyčiai grindžiami ne natūraliąja atranka, bet už laboratorijos sienų vykdomais eksperimentais.
Gerai tai ar blogai – spręsti kiekvienam. Tačiau prieš tai darant, daug svarbiau yra suprasti, jog genetinė modifikacija nėra vien tik šių dienų išradimas, ir kad ir kaip norėtume naiviai viltis, kad augalai yra tokie, kokius juos mums nusprendė duoti gamta, iš tiesų viskas yra gerokai sudėtingiau. Geltonskruostis kukurūzas – puikus to pavyzdys.
