Norėčiau pasakyti visai k1 kita: nenuvertinkime Lietuvos vyrų! Atverkim akis realybei. Kodėl vis dar nenustojama mąstyti, kad jei užsienietis, tai būtinai geresnis? Apie turkus neverta kalbėti ir su jais mus lyginti, esame per daug skirtingų kultūrų atstovai. Tačiau kaip dažnai lietuviai nuvertinami Vakarų europiečių atžvilgiu. Lietuvaičių santuokų su jais istorijos, kurias taip dažnai tenka skaityti, dažnai tarp eilučių tarsi perduoda žinią, jog ištekėti už užsieniečio – tai raktas į laimingą, aprūpintą ir be rūpesčių gyvenimą.
O tikrovė yra tokia, kad daugelis būtent iš Vakarų Europos kilusių vyrų, paveikti individualistinės pasaulėžiūros, toli pažengusios moterų emancipacijos, darosi į vyrus nebepanašūs. Dažnai tokie išsvajoti užjūrio princai be savęs nieko daugiau nemato. Kiek kartų teko stebėti panašias scenas - kad ir oro uoste, kada pilname autobuse abejingais veidais sėdi vyrai kaip briedžiai, kai tuo tarpu prieš jų nosį su vos pastovinčiu ant kojų vaiku spūstyje stumdosi moteris. Arba net išdrįsta tai moteriai pasakyt, kad šalia esanti tuščia vieta užimta.
O kur dar tokie pavyzdžiai, kai žiūrėdami savęs tokie vyrai pučia cigarečių dūmus tiesiai į veidą būsimai mamai...
Galiu dar pacituoti eilinio vakariečio mintis iš vienos vokiškai kalbančios šalies laikraščio psichologo rubrikos. Žmogus klausia, kaip jam susirast moterį, kuri nieko iš jo nereikalautų, būtų kukli ir visos materialios ar nematerialios sąskaitos būtų atskiros, t.y. „kiekvienas žiūrėtų savęs“.
Ar nesužiba tokiame kontekste Lietuvos vyrai? Maloniai nustebina, kai net iš tolo matydamas, kad nesusitvarkai su mažu vaiku ir lagaminu prieina bei pasisiūlo padėti eilinis geležinkelio stoties apsaugininkas, kai mažesnes pajamas gaunantis pažįstamas neleidžia nei apmokėti, nei pasidalinti kavinėje sąskaitos ir pan.
Žinoma, negalima visko absolitinti ir pasakyti, kad „anie“ blogi, o „šitie“ geri, visur pasitaiko visko, tačiau iš kiekvieno svetimšalio daryti princą tikrai nederėtų.
