Ilsitės Kretoje, domitės ekskursijomis? "Novaturas" jums pasiūlys kelionę keltu į Santorino salą – nepaprastai gražią Graikijos vietovę. Ten pamatysite tradicinę graikų architektūrą, degustuosite vietinio vyno – rašoma lankstinukuose. Susigundėme. Juk rekomenduoja ne bet kas – patys "Novaturo" atstovai (jie ir buvo ekskursijos organizatoriai, kartu su vietine agentūra "DeltaNet"). Be to, rekomenduoja ir keli pažįstami, lankę Santorinį prieš kelis metus.
Sumokame "Novaturui" 306 eurus (apie 1055 Lt) už du asmenis, ir pirmyn!
6 val. ryto. Suvartoję ankstyvuosius pusryčius, nuo viešbučio pajudame autobusu – vykstame į Herakliono uostą. Įsėdę į keltą plaukiame į Santorinį. Kelionė jūra į vieną pusę trunka apie 2 val. 45 min., kelte apie 500 turistų, vykstančių ten pat.
Kelte – sumuštiniai, kava, spurgos. Pagalvojame, jog mažumėlę keista – kažkodėl keleiviai maistą perka patys. Antai kolegos pasakojo, kad maistas jiems įėjęs į kainą...
Tačiau rytas, nuotaika viltinga, ir mes nusprendžiame, kad keltas šitoje nepigioje ekskursijoje visgi ne prie ko – tikriausiai mes susimokėjome tik už pietus.
12 val. Šiaip ne taip priplaukiame salą. Per kelto garsiakalbius išgirstame autobusų numerius. „Jums, atvažiavusiems iš „tų“ viešbučių, autobusai nr. 12 ir 13“. Išlipame. Žmonių – minia, autobusų – taip pat. Išrikiuoti visaip. Lekiame prie autobuso nr. 12, randame – dviaukštis, grūstis, nebetelpame. Stovintys gi nevažiuosime, tad skubame keliese ieškoti žadėto autobuso nr. 13. Dešinėn, kairėn, tiesiai, atgal – per visą aikštelę, tokio nėra. Autobusai palengva užveda variklius, ekskursija prasideda – tokio nėra!
Visų laimei, panika ilgai netrunka – kažkuris vairuotojas mus susisodina į kitą, “aniems” viešbučiams skirtą autobusą. Pajudėję 11 km, privažiuojame pirmąjį miestelį „iš atvirukų“ – Oia (Ija). Pasirodo, miesteliui skirtos tik 45 min. Gidė prigraso, kad vėluojančių sugrįžti į autobusą nelauksime, judėsime toliau. „Nesuspėję autobusą galės pasivyti taksi“. Autobuse nuskamba juokas – girdi, geras gidės jumoro jausmas!
Į miestelį praktiškai įbėgame. Kartu su mumis įbėga kiti 500 turistų. Visi lekiame ir stumdomės per 1,5 metro pločio gatveles. Kažkur priekyje, praktiškai nebematoma gidė anonsuoja, kad štai būtent dabar turime puikų metą nufotografuoti unikalius kadrus. Nesuprantame, kaip ir kada – sustojimo nėra, mes vis dar bėgame. Tačiau kito pasirinkimo nėra, ir žmonės, tiesdami vieni per kitus rankas, iškėlę virš galvų fotoaparatus, mėgina „sugauti“ kažkokius kadrus. Nieko neišeina – ekrane „nukirpti“ kreivi stogai, po pusę graikiškų vazonų ir gražiųjų mėlynų langinių.
Tiek to, lekiame toliau. Kas spėja, kas ne. Kažkas užmina ant kojų, kažkuris neapsižiūrėjęs nepamato laiptelio – klumpa, trečio vaikas reikalauja į tualetą, ketvirtas pamiršo autobuse butelį vandens, klausia kur nusipirkti. Klausimas minioje į niekur, niekam nesvarbu.
Už kelių minučių į minią iš pakampių susminga keturios padėklus laikančios rankos. Ant dviejų padėklų – po dvidešimt baltų plastmasinių mažyčių taurelių, į kurias įlašinta po 5 ml vietinio vyno. Skonio nelabai ir suprantame, bėgame toliau. Didžioji dalis akivaizdžiai nesusigaudo, kad ką tik čia įvyko žadėta vietinio vyno degustacija.
Netrukus analogiškai pasirodo trys rankos su riešutų maišeliais – vieni ir kiti nesustodami sukišame rankas, maišelis plyšta, riešutai pažyra... Nebepažiūrėdami į akis, genami didžiulio alkio (vis dėlto – jau 13 val.), nulekiame tolyn. Apie atsisėdimą kavinėje ir užkandimą, suvenyro nupirkimą, negali būti nė kalbos – juk reikės ieškoti taksi!
Šiaip ne taip, prabėgę pagrindine Oia miestelio gatve, atskubame prie autobuso. Veidai pikti, lūpose – sustingę neišrėkti pikti žodžiai. Susėdę pamatome, kad trūksta dviejų žmonių – vėluoja daugiausiai 3 min. Gidei tai nė motais – autobusas iš tiesų pajuda! Keleiviai sukyla, prasideda sąmyšis, kažkas praneša antai jau matąs parbėgantį vyrą su vaiku... Visi šokiruoti.
„Taksi“ – pakartoja gidė.
Parvinguriavę atgal tuos pačius 11 km, įsukame į antrą kelionės tašką – sostinę Firą. Miestelis dar gražesnis ir kur kas didesnis. Tačiau mes vėl turime nepilną valandą, vėl kartu su gide atliekame „olimpinį bėgimą“ pagrindine miestelio gatvele, pavydžiai nužvelgdami kavinėse gurkšnojančius alų turistus (visgi + 38 karščio), girdėdami apie dar vis „kažkur“ laukiančius pietus.
Kažkuriame posūkyje suima juokas, beregint bėgančią turistę iš kito autobuso – moteris su fotoaparatu ir visu štatyvu. Net nesuabejojame – panaudoti nebuvo kada.
16 val. Kelyje į paskutinį, „svarbiausią tašką – paplūdimį“ (cituoju gidę) išgirstame, kad pagaliau atėjo pietų metas. Pietums ir maudynėms – 1 val. 20 min. Valgyti nuvažiuojame į šalia jūros esantį restoraną „Akropolis“, kur mūsų laukia (dėmesio!) „net 15 proc. nuolaida“. Keleiviams – šokas. Ekskursijos kaina – didelė, ir gauname viso labo nuolaidą?
Nei Egipte, nei Tenerifėje, nei Turkijoje – niekur jokiose ekskursijose už jokį maitinimą papildomai mokėti nereikėjo. Bet ką darysi, susitvardome ir įžengiame į minėtą restoraną. Patiekalai čia prasideda nuo 20 eurų. Įtūžis įgauna piką, „virdami“ išeiname.
Kitapus kelio pavalgome ir išgeriame alaus už 17 eurų dviese.
17 val. Pasišnekame su savo autobuso bendrakeleiviais – visi pikti ir pavargę, daugelis jaučiasi "išdurti". Parašau žinutę "Novaturo" agentei su klausimu, kas sudaro ekskursijos kainą. Rankose laikau autobuso, vežusio mus nuo viešbučio į keltą ir atgal, bilietą (18 eurų dviems žmonėms į abi puses), ir 2 bilietus į keltą (parašyta – 39,60 euro dviems žmonėms į abi puses). Suskaičiuoju, kad likusi ekskursijos kaina dviems žmonėms yra 248 eurai.
Ir man įdomu, ką už tą sumą aš Santorinio saloje gavau? Gidę, pasakojančią karaliaus sapnus, ir 30 nuvažiuotų kilometrų saloje? "Novaturas" man tiesiog atsako, kad „tokių kelto kainų į Santorinį net nėra“, ir kad ši ekskursijos kaina „yra oficiali "Novaturo" ir partnerių "DeltaNet" kaina“.
Finalinių ekskursijos akordų sulaukiame parplaukus į Kretą (apie 21 val. 30 min.). Gidė liepia aikštelėje ieškoti to paties autobuso, su kuriuo ryte atvykome iš savo viešbučio. Susižvalgome – kažin, kaip galima atsiminti autobusą, išvažiavus 6 val. ryto, ir prieš tai netgi negavus jokių instrukcijų nusirašyti autobuso numerių? Ar galiu aš iš anksto žinoti, kad kai sugrįšiu, jau bus sutemę, ir jau net nebeįžiūrėsiu autobuso spalvų?
Nepasiduodame, ginčijamės su gide toliau. Po kelių minučių ji praneša, kad mūsų autobusas apskritai bus be jokio informacinio numeriuko. Išlipame, ieškome autobuso „be numeriuko“ – nėra! Dešinėn, kairėn, aukštyn, žemyn per visą autobusų aikštelę – nėra. Autobusų – apie 15.
Turistų mažėja, dalis autobusų išvažiuoja, o mes vis dar blaškomės. Laimei, kaip ir ryte, paskutinę nevilties minutę pagalbos ranką mums ištiesia vairuotojas X iš autobuso nr. 5. Po poros valandų mes atsiduriame viešbutyje.
Štai tokią vienos dienos ekskursiją į Santorinio salą šiemet liepą turėjome mes. Ekskursiją, kurios pagrindinis tikslas „pasimaudyti“ (tarsi šalia viešbučių nėra jūros ir baiseinų), „dėl pliuso“ prabėgti, ir į kurios kainą net nėra įskaičiuotas maistas (sugrįžę, "Novaturo" lankstinuke vis dėlto įskaitėme smulkų šriftą apie tai, kad už maitinimą reikės mokėti papildomai. Bet ar tai iš esmės normalu, kai ekskursijai sumoki daugiau nei 1000 Lt?).
Mano patarimas – vykite į Santorinį tik patys. Pinigų gal nesutaupysite (teks nuomotis transportą ir keltu keltis savarankiškai), tačiau bent jau suprasite, kur buvote. Ir nesijausite apiplėšti.
