Tai rašoma šeštadienį Ariogaloje vykstančiame politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje priimtoje rezoliucijoje.
„Sąskrydžio dalyviams didelį susirūpinimą kelia naujai susikūrusių ir dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa“, – teigiama dokumente.
„Tokios partijos ir visuomeniniai judėjimai, kaip A. Paleckio Socialistinis liaudies frontas, K. Prunskienės Lietuvos liaudies partija, K. Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, V. Romanovo Lietuvos žmonių partija, V. Žiemelio Krikščionių partija ir visai „šviežios“ N. Venckienės, D. Kuolio ar žurnalisto L. Balsio bei kitos, dažnai neturinčios nei rimtesnių programų, nei pakankamai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme, bet urmu besiveržiančios į rinkimus, tik kelia sumaištį žmonių galvose“, – sakoma rezoliucijoje.
Iš karto noriu atsiprašyti politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių už savo straipsnio įžangoje iškeltą klausimą ir net atmetu tokią mintį. Labai gerbiu šiuos žmones, nemažai jų pažįstu, esu dėkingas už jų veiklą. Man jūs esate didžiuliai autoritetai, mokausi iš jūsų, esu jums labai dėkingas už jūsų pamokas, už pavyzdį, kaip turiu elgtis sunkiais momentais, kaip neprarasti blaivaus mastymo. Žemai lenkiu prieš jus galvą.
Grįžtant prie Ariogaloje vykusio sąskrydžio ir priimtos rezoliucijos - nebeminėsiu politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių pavadinimo. Rezoliucijos kūrėjus vadinsiu vykdytojais.
Renginyje susirinko žymiai mažiau žmonių negu ankstesniais metais. Kažkodėl jame nebuvo Vytauto Landsbergio, nors ankstesniuose sąskrydžiuose visada būdavo. Ar vykdytojai, sekdami konservatorių partijos pavyzdžiu, nutarė atsiriboti nuo jo? Sąskrydyje buvo jaučiamas rinkimų agitacijos kvapas, skaitomos rinkimų programos, giriami savi ir niekinami svetimi, visai kaip R. Valatkos ar kitų „politologų“ įžvalgose: geriausia, kad Lietuvoje būtu dvi partijos - socdemai ir konservatoriai.
Tada vieną kadenciją vieni prie lovio, antri - opozicijoje, kitą kadenciją - pasikeičia.
Tada nebūtų politinės ir teisinės korupcijos, nes, kaip sakoma, „Varnas varnui akies nekerta (nors reikėtu rašyti „vagis vagiui“).
„Taip gyvenome 22 metus, buvo gerai o dabar, matot, demokratijos užsigeidėt, partijas kuriat, susidariusią sistemą norit išardyti. Ar įsivaizduojate jūs, maži žmogeliai, kaip tą Lietuvą valdyti, kas jūs tokie? Runkeliai, šunauja, ką čia sau leidžiate? Mes sukūrėme Lietuvą, o jūs norit ją sugriauti, nedrįskit eiti į rinkimus, nes mes jus prorusiškais pavadinsim ir kiekvieną dieną spaudoje blogus straipsniukus apie jus rašysim“. Tokios mintys skaitant šias rezoliucijas sukasi galvoje.
Baisu, gal tikrai griaunu Lietuvos pamatus, tampu prorusiškas, nieko nesugebu, anie valdžioje, Seime, genijai susirinkę veda mus kaip Jėzus iš Nazareto paklydusias aveles teisingu keliu, o aš, kaip Judas, blaškausi? Susimąstau, sugrįžtu į 1990 metus - sėdim prie bokšto savaitėmis, deginam laužus, baimė ir viltis, viduje kunkuliuoja masė jausmu. Vieni giria, kiti peikia, vadina tautos išdavikais. Bet laisves troškulys įveikia baimes, supranti, kad eini teisingu keliu. Iškovojom laisvę per kraujus, žmonės atidavė gyvybę vardan tos Lietuvos.
Laisvė iškovota, baigiau aukštąją, pradėjau verslus, mačiau, kaip kūrėsi mokestinė, teisinė sistema, verslas visa tai jautė, matė, nukentėjo, nes įstatymai įsigaliodavo atgalinėmis datomis, nes mokesčių inspekcijos bausdavo pačios nežinodamos įstatymų. Po to klausdavo mūsų, verslininkų, kad pasakytume, kaip veikia įstatymas. Mačiau, ko nepadarė, o privalėjo padaryti įstatymų kūrėjai.
Sunkiai, tačiau galima būtų gyventi Lietuvoje. Bet atsiranda „kasta“ valstybininkų, kuriems negalioja įstatymai, jie nebaudžiami vagia ir sako: „Nedrįskit eiti į rinkimus, nedrįskit mitinguoti, nedrįskit mums trukdyti, nedrįskit reikšti savo nuomonę, nedrįskit kritikuoti mūsų sprendimų, nes mes neklystantys, o jūs nieko nesugebat“.
Esu kovotojas iš prigimties, tokie buvo ir mano tėvai, todėl stovėjau, budėjau per Sausio įvykius 1990 m., todėl budėjau ir Klonio gatvėje. Tada priešai atvarė tankus, dabar atvarė 240 smogikų, galvažudžių. Išniekino, sumušė žmones, pasityčiojo iš Konstitucijos.
Norėjo išgąsdinti tautą: nelyskit - sunaikinsim, bet, kaip ir Sausį, - dar stipriau mobilizavo, nutarėm eiti padėti žmonėms susigrąžinti savo tėvynę, pasakyti, kad Lietuva yra mūsų visuomenės, o ne jūsų, valstybininkų. Ir nebereikia mūsų gąsdinti, mes nebijome, mūsų daug, mes vieningi, mes gabūs, mes galim kartu su visuomene eiti kurti, kartu priiminėti įstatymus, kad jie galėtų galioti visiems vienodai, kad žmonės gautų dirbdami tiek, kad nereikėtų gyventi nuo algos iki algos, kad pensininkui nereikėtų vaikų prašyti išmaldos, kad nereikėtų emigruoti iš Lietuvos ieškant duonos kąsnio.
Mes sugebėsim pasodinti korumpuotą politiką, teisėją ir prokurorą ir išardysim jūsų labai norimą dvipartinę sistemą K+K. Kuo mus smarkiau žeminsit, tuo smarkiau mes stiprėsim.
Tad, ačiū rezoliucijos užsakovams, A. Vinokuro apie D. Grybauskaitę stiliumi parašytai rezoliucijai, kuri tik suvienija mus ir sustiprina. Žinau, kad politiniai kaliniai, tremtiniai ir laisvės kovų dalyviai nieko bendra su šia rezoliucija neturi. Kad jie, kaip ir mes, nesame prorusiški, kad norime demokratišku būdu kovoti už žmonių teises, kad Lietuvoje įstatymai galiotų visiems ir būtų gera gyventi. Vardan tos Lietuvos.
Tai yra lrytas.lt skaitytojo nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
