Kaip žmogus, kuris inicijavo mitingą ir sukvietė Nacionalinės varškės valgytojų gynimo asociacijos (NVVGA) narius ir žurnalistus, tą lietingą ketvirtadienį į Mokytojų kiemelį, jaučiu pareigą atsakyti į tą šališką straipsnį. Bei tiems, kas tikrai ligi šiol nesuprato, be jokių parodijų papasakoti šią istoriją. Istoriją, kuri nieko bendra neturi su varške, bet yra apie vis labiau bulvarėjančią visos Lietuvos žiniasklaidą. Vieną dieną mes tiesiog persisotinime tuo ir parodėme, kaip absurdiškai bulvariški straipsniai atrodo iš mūsų, skaitytojų, pusės.
Bet pirmiausia apie Z. Čepaitės vis kišamą emigracijos faktorių. Minėtame interviu ji pasakojo, kad istorija taip išsivystė dėl neigiamo Lietuvoje gyvenančių žmonių požiūrio į emigrantus bei noro pasišaipyti iš jų (šiuo atveju iš Z. Čepaitės). Tad susipažinkim – aš šešerius metus jau negyvenu Lietuvoje. Ir priešingai nei ponia Z. Čepaitė, užsienis man neapsiribojo vienu Londonu – gyvenau skirtingose Europos šalyse, skirtingose Didžiosios Britanijos miestuose ir mokiausi dviejuose skirtinguose Didžiosios Britanijos universitetuose.
Taip pat kaip ir ponia Z. Čepaitė, tuo metu aš tik trumpai viešėjau Lietuvoje bei pirmą kartą per pastaruosius dešimt metų buvau Vilniuje. Nepaisant to, kad pats galiu vadintis emigrantu, organizavau tą mitingą bei aktyviai dalyvavau NVVGA veikloje, tad ponia Z. Čepaitė gali baigti kurti konspiracijas apie antiemigrantiškas veiklas bei pagaliau suprasti, kad ji buvo išjuokta pačių emigrantų.
Apskritai viešojoje erdvėje turėtų baigtis kalbos apie emigraciją lyg apie kažkokį ypatingą reiškinį. Mes nebegyvename 1999 metais. Dabar visi yra buvę visur ar bent savo draugų rate turi lietuvių, gyvenančių užsienyje. Iš Londono į Vilnių galima nuskristi greičiau nei nuvažiuoti iš Klaipėdos į Vilnių. Vakarų Europa ir jos kultūra nėra svetima, ji yra čia pat, puikiai mums žinoma. O svarbiausia - interneto dėka visi užsienyje gyvenantys Lietuviai gali puikiai sekti visas Lietuvos naujienas, palaikyti ryšį ir jaustis pilnaverčiais piliečiais. Kažin ar apskritai verta vartoti emigranto sąvoką Europos Sąjungos teritorijoje ar tuo labiau susireikšminti savo asmenį vien dėl to, kad gyveni Vakarų Europoje.
Z. Čepaitė nesugebėjo prisitaikyti prie permainų ir galvojo, kad jos, kaip emigrantės, pasakojimas vis dar bus priimtas už gryną tiesą ir su paklusnumu. Puikiai Vakarų Europą pažįstantys lietuviai žinojo, kad draudimai neštis savo maistą ir alkoholį bei kuprinių tikrinimas nėra svetimas. NVVGA nariai pašiepė nė faktą, kad Z. Čepaitė yra emigrantė, bet jos norą naudoti emigracijos faktą kaip argumentą kodėl, ji teisi. Pašieptas ir noras laikytis stereotipo, kad viskas, kas yra Didžiojoje Britanijoje, gražu ir stebuklinga, o Lietuva - visiška priešingybė.
O jei reikia, galiu asmeniškai patvirtinti iš savo patirties, kad Didžiojoje Britanijoje galioja tokios pat griežtos taisyklės. Man teko išmesti maistą ir vandens butelius, net norint įeiti į universiteto studentų sąjungai priklausantį naktinį klubą, kuprinių patikrinimas ir nuodugnus apsaugos darbuotojų apčiupinėjimas ten yra įprastas reiškinys kiekvieną vakarą.
Man teko būti neįleistam į klubus ar restoranus toje šalyje net dėl dar menkesnių dalykų - kaip vienas netinkamas žodis apsaugos darbuotojams, dėvima kepurė ar pan. Teisybė yra ta, kad Didžiojoje Britanijoje įleidimo į barus tvarka yra kelis kartus griežtesnė nei Lietuvoje ir net tavo apranga gali sukliudyti, jei, tarkim, dėvi futbolo marškinėlius.
Jei poniai Z. Čepaitei taip ir neteko garbė apsilankyti kitose vietose nei tik viešoje Trafalgaro aikštėje, tai ji galėjo praleisti 10 sekundžių guglindama ir būtų radusi atsakymą, kad Didžiojoje Britanijoje renginių organizatoriai turi teisę nustatyti draudimus, o draudimas neštis maistą ir gėrimus į restoranus ir barus yra absoliuti norma. Tai, kad žiniasklaida ligi šiol spausdina jos melą, jog Londone ji gali laisvai visur nešiotis maistą ir gėrimus, yra bjauru ir neprofesionalu.
Tačiau pagrindą judėjimui prieš metus suteikė visai ne pasakojimas melas apie gyvenimą Londone, bet kokiu būdu buvo aprašytas įvykis. Pati tema gali būti verta vietos laikraštyje, kalbant apie vartotojų ir įstaigų savininkų teises, objektyviai analizuojant ir įvertinant, kad abi pusės turi savo teises.
Tačiau prieš metus tai buvo išspausdinta pirmajame dienraščio „Lietuvos rytas“ puslapyje. Vien straipsnio pavadinimas - „Trokšti išgirsti „Antį“? Greit atiduok varškę!“ pasako, kad pats varškės pakelis vaidina svarbų vaidmenį, kuriant dramą straipsnyje. Narcistiškas susireikšminusios ponios Z. Čepaitės pasakojimas apie tragediją ir šoką, lyginant Londoną su Lietuva, buvo paverstas ne į situaciją analizuojantį, bet į straipsnį su išankstine nuomone. Juo skaitytojams buvo bandoma ne apšviesti situaciją, bet tirštinant spalvas ir pakeltu tonu įbrukti savo piktą poziciją.
Šis ponios D. Gudavičiūtės straipsnis ne tik buvo parašytas davatkos stiliumi, neprofesionalus ir pažeidė žurnalisto etikos kodeksą, kuris sako, kad žiniasklaida negali būti naudojama asmeniniams santykiams aiškintis, bet ir tapo kritiniu tašku interneto masėms atsakyti į žiniasklaidos bulvarėjimą. Žiniasklaidos problemą, kuri galioja ne vienam „Lietuvos rytui“, bet absoliučiai visai Lietuvos žiniasklaidai. Visi, kurie kūrė straipsnio parodijas interneto memais, bei atėjo į mitingą, buvo susieti bendro noro – parodyti, kad jais taip lengvai žiniasklaida negali manipuliuoti ir kad mes palaikome kitokią žiniasklaidą.
Palaikome žiniasklaidą, kuri reitingus keliasi profesionalumu ir operatyvumu, o ne skambiomis antraštėmis ir bangas keliančiais straipsniais. Žiniasklaidą, kuri įvykiams apžvelgti renkasi ekspertus ir specialistus, o ne tuos, kurie turės didelį ego ir dar didesnę burną. Žiniasklaidą, kuri iškelia asmenis, turinčius talentą ir gabumus, o ne eilinius narcizus, kurie įsivaizduoją esą tautos mokytojai. Žiniasklaidą, kuri siekia suvienyti visuomenę, o ne ją sukiršinti. Žiniasklaidą, kuri įdeda pastangų ir darbo, išanalizuotų net tarptautinius politinius pokyčius, o ne aklai štampuotų agentūrų pranešimus.
Palaikome žiniasklaidą, kuri pop kultūrą ir jos veikėjus palieka bulvarams, o ne kiša juos į svarbiausių šalies įvykių apžvalgas. Žiniasklaidą, kuri savo tiesą skaitytojams įrodo faktais ir argumentais, o ne įžeidimais ir epitetų gausa oponentams. Žiniasklaidą, kuri yra demokratijos, o ne verslo įrankis. Žiniasklaidą, kuria galima pasitikėti išraizgant rezonansinius įvykius, o ne kurią reikia skaityti tarp eilučių.
Palaikome žiniasklaidą, kuri tarnauja visuomenės interesui, o ne bando diktuoti, ką visuomenė turi galvoti. Žiniasklaidą, kuri savo darbą mato kaip pareigą, o ne kaip privilegiją. Žiniasklaidą, kuri apžvelgia politines ir ekonomines sistemos klaidas, socialines nelygybes ir kitas problemas, kurios paveikia visą visuomenę, o ne pučia didžiausią burbulą iš vienadienio buitinio nesutarimo.
Žinoma, mitingas nebandė pasakyti, kad viskas yra tik blogai ir niekada nebūna minėtų gerų pavyzdžių. Taip kaip ir nebandė pasakyti, kad visi žurnalistai yra blogi. Pajuokdami bulvariškumą, tuo pačiu mes parodėme paramą tiems, kurie neina tokiu keliu ir bando laikytis aukštesnių standartų. Dėl to mitinge dalyvavo ir patys žurnalistai, įskaitant ir žurnalistus iš „Lietuvos ryto“.
Humoras, kaip išraiškos forma, nebuvo pasirinktas atsitiktinai. Rimtais veidais pasipiktinę ir kovojantys už prigimtinę teisę visur nešiotis grūdėtos varškės pakelį. Toks mitingas visiems sukėlė tik juoką ir puikiai parodė D. Gudavičiūtės straipsnio, kuriuo ji ir bandė sukelti nacionalinį pasipiktinimą, absurdiškumą.
Tad mums nebereikėjo nieko daugiau pridurti. Į absurdą sureagavome vieninteliu deramu būdu – tokiu pat absurdu. Jokių kalbų ir aiškinimų nebereikėjo. Būtent geras situacijos supratimas ir bendro intereso radimas padėjo šiam judėjimui taip greitai tapti virusiniu ir sutraukti tūkstančius žmonių.
„Varškės judėjimas“ arba NVVGA savo „Facebook“ grupėje. NVVGA tapo didžiausiu interneto judėjimu per visą Lietuvos istoriją ir pirmuoju ženkliu žiniasklaidos vartotojų bandymu parodyti savo požiūrį ne tik virtualioje erdvėje.
Man malonu, kad judėjimas sugebėjo išlaikyti padorumą ir sveiką humorą bei nenusirito iki drabstymosi purvais ir tyčiojimosi iš vieno asmens, kas buvo atsitikę su visais kitais bent kiek didesniais judėjimais Lietuvos internete.
NVVGA išsiplėtė nuo mitingo ir savo „Facebook“ grupėje visus metus talpino nuorodas į varškės pavadinimo vertus straipsnius, kurie pasirodydavo visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Judėjimas sugebėjo perrašyti varškės žodžio reikšmę ir nuo šiol visi nesuprantami ir bulvariški straipsniai internete vadinami tiesiog varške.
Tai, kad net po metų, apie jį vis dar kalbama, yra įrodymas, kiek reikšmingas ir didelis šis sujudimas buvo.
Todėl po viso to yra keista, kad Z. Čepaitė ir D. Gudavičiūtė ligi šiol nesuprato viso judėjimo minties bei to, kad visi juokėsi ne su jomis, bet iš jų. Z. Čepaitė metinių proga duotame interviu vėl skundėsi, kad jos nuomone, Lietuvos žmonės neišmokė nepaklusti ir priešintis, taigi ji taip ir nesuprato, kad varškės judėjimais kaip tik ir buvo nepaklusnumo akcija. Nepaklusnumo jos bandymui nurodinėti mums, kaip gyventi ir kuo piktintis, jos pasenusiam ir iškreiptam emigracijos stereotipui. Ponia Z. Čepaitė visada žiniasklaidoje bando imtis Vakarų kultūros ir modernumo šauklės vaidmens. Kaip Londono žinovė, ji turėtų puikiai būti susipažinusi su humoro naudojimu protestuojant, nes tai yra įprasta praktika protestuose prieš dabartinį premjerą Davidą Cameroną ir jo politiką.
Taip pat, kaip įprasta britų kultūroje humoru išjuokti šalyje vykstančius absurdus, tam yra skirtos visos laidos ir stand up komedijos pasirodymai, kuriais aš asmeniškai labai mėgaujuosi. „Varškės judėjimas“ kaip tik įnešė šios Vakarų kultūros ir britiško humoro pavyzdį į Lietuvą. Modernumo šauklė ponia Z. Čepaitė, kaip žurnalistė, taip pat turėtų būti susipažinusi su Vakarų Europoje vis labiau augančia ir įtakingesne tampančia socialine žiniasklaida bei suprasti, kas kalbama internete apie jos poziciją. Tačiau ponia Z. Čepaitė į viską žiūrėjo kaip šešiametis berniukas, pirmą kartą išgirdęs apie gyventojų pajamų mokesčio permoką pagal metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją.
Aš ir niekas kitas iš NVVGA neneigia fakto, kad jaunai demokratijai Lietuvai dar reikia tobulėti ir labiau išsivysčiusios valstybės gali būti to pavyzdys. Bet viešojoje erdvėje apie tai kalbėti turėtų žmonės, kurie bent jau yra susipažinę su visais kitos šalies aspektais, o ne vien tik tiesiog gyvena ten. Z. Čepaitė, nesugebėjusi net suprasti judėjimo, susikūrusio po jos kalbų, parodė esanti visiškai nekompetentinga kalbėti apie bet kokius dalykus viešoje erdvėje, o tuo labiau lyginti dvi skirtingas kultūras.
Neneigsiu, kad ne viskas NVVGA buvo tobula. Gaila, bet viskas lėtai aprimo ir taip ir neišsivystė į rimtesnes diskusijas apie žiniasklaidos reikšmę ir įtaką demokratinėje visuomenėje, nei apie kalbas, kokias konkrečias klaidas reikia taisyti.
Taip pat bet kas gali pasakyti, kad nieko šis judėjimas nepakeitė. Bulvariškumo vis dar yra visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Tačiau nei NVVGA, nei mitingo dalyviai ir neturėjo iliuzijų staiga pakeisti viską. Tai buvo greitas ir spontaniškas pareiškimas apie žiniasklaidos prarandamą autoritetą ir įtaką žmonėms. Jei Lietuvos laikraščių redaktoriai į tai nereaguos, tai yra jų pačių problema.
Tačiau nepaisant visko, „Varškės judėjimo“ palikimas yra neginčytinas. Dar keliems metams į priekį mes turėsime pavyzdį, kad lietuviai nėra lengvai manipuliuojami, sugeba naudoti ironiją ir humorą bei geriausią socialinės žiniasklaidos veikimo pavyzdį.
Man buvo garbė ir tikras sielos džiaugsmas būti dalimi to. Ačiū.
