Tie blogi instruktoriai
Pradedu nuo didžiausios blogybės - instruktorių. Mūsų kuopą sudarė šeši skyriai. Šeši žmonės ir vyresnioji grandis ėmėsi mus mokyti „karinių gyvenimo pagrindų“. Aš suprantu, kad karių niekinimas yra programos dalis, tačiau retkarčiais mūsų vadai viršydavo savo įgaliojimus, o tada prasidėdavo įvairios nesąmonės, prasilenkiančios su paprasčiausia logika.
Man ypač nepatikdavo vienas instruktorius, kuriam labai knietėjo pakalbėti. Išrikiuos kuopą antrą valandą nakties ir šnekės gerą pusvalandį. Per naktį keltis tekdavo net keletą kartų. Miego trūkumas garantuotas!
Dar būtų visai nieko, jeigu šis kalbėtų apie įdomius dalykus, tačiau jo pagrindines temas sudarė žemės ūkis bei darbas jame. Žmogaus būtą didelio flegmatiko, tad kiekvienas žodis iš jo burnos išsiridendavo tarsi ilgai lauktas vištos kiaušinis.
Pasitaikydavo tokių drąsuolių, kurie jį pasiųsdavo ant trijų raidžių. Galite įsivaizduoti komišką vaizdą: stovi rikiuotė, kurią sudaro 44 asmenys, jis kalba, o iš rikiuotės sklinda trijų raidžių siuntinukai. Tas instruktorius neturėjo autoriteto, tad niekas į jį nekreipė dėmesio.
Paskutinę karinės tarnybos dieną, neapsikentęs, kad mes išvažiuojame, paliepė valyti tualetus. Nežinau kas apdirbo tą tualetą, tačiau sukandę dantis, mes šiaip ne taip juos išvalėme. Tas instruktorius išsišiepęs į mus žiūrėjo, kaip mes dirbame. Pripažinsiu, labai nemaloni patirtis. Su tavimi elgiasi tarsi su visišku š...
Didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas
Aprašiau tik vieno instruktoriaus elgesį, tačiau jeigu imtumėm bendrai, išryškėja tos pačios tendencijos - labai didelis susireikšminimas, nepagarba žemesnio laipsnio asmenimis, etikos normų nebuvimas.
Pirmą mėnesį ne vienam kareiviui teko išgirsti įvairių epitetų jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man buvo pasakyta, kad aš esu didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas. Mano kolegai visada būdavo primenama tai, kad šis atvažiavęs iš Kuršėnų. Jūs dar prisimenate tą legendinį klausimą - „Kas į Kuršėnus?“?
Tokie pasišaipymai, pasak instruktorių, tėra nekalti juokeliai, tačiau man tai pasirodė žemo lygio kolūkiečių elgesys. Ir taip buvo elgiamasi visus tris mėnesius!
Konkurencija
Nereikėtų kaltinti visų instruktorių. Kariuomenėje pasitaikė ir gerų žmonių, tačiau jų tebuvo tik 30 procentų iš šimto. Dažniausiai mes pakliūdavome būtent į tų blogiukų rankas.
Kariuomenėje vyrauja konkurencijos atmosfera. Kiekvienas instruktorius ir žemo lygio vadukas nori įrodyti savo pranašumą. Šioje terpėje ir atsiranda įvairios nesąmonės, ko pasekoje kenčiame mes.
Kartais galvodavau kaip elgčiausi sutikęs vieną iš tų blogesnių instruktorių? Stuktelėčiau vieną į galvą, kad šis atsipeikėtų nuo savo galios ar visgi praeičiau pro šalį apsimesdamas, kad jo nepažįstų? Faktas - jiems būtina kažkaip aplaužyti ragus, nes nuo galios dominavimo vyrams susisuko smegenys!
Bukumo atmosfera
Dar vienas itin blogas dalykas Lietuvos kariuomenėje - bukumo atmosfera. Čia ir vėl išlenda noras pasipuikuoti prieš paprastus kareivius. Esi priverstas jaustis tarsi visiškas nulis, statistinis vienetas, kurio nuomonė mažiausiai kam nors rūpi. Su mumis buvo elgiamasi tarsi su didžiausiais bukapročiais.
Vieną kartą valgykloje kažkas pasiėmė per daug duonos riekučių. Seržantas labai supyko ir puse valandos mums vedė paskaitą apie duonos ir batono dalybą. Jautėmės tarsi beždžionės, kurioms rodomas bananas. Ir panašių situacijų pasikartodavo ne kartą.
Skruzdžių naikintojas
Man labiausiai įsiminusi istorija nutiko tada, kai valiau tualetus. Kiekvienas skyrius, kiekvieną vakarą turėdavo valyti kareivines. Taip ugdomas mūsų tvarkos pojūtis ir disciplina. Valiau sau niūniuodamas man patinkančią dainą, kai į prausyklą įėjo tos paros budėtojas. Kažkokiu mistiniu būdu jis pamatė skruzdėlių. Ar galite įsivaizduoti? Antrame aukšte yra skruzdėlių!
Šis nieko nelaukęs man paliepė surasti skruzdėlių židinį, o pats išėjo žaisti savo strateginių žaidimų. Sėdėjau ir galvojau, kas per velniava? Čia bajeris ar tikra karinė užduotis? Nusprendžiau jo įsakymo neklausyti ir nuėjau prie jo stalo. Sakau jam, kad mes ne specialistai, tad tegu paskambina atsakingiems žmonėms ir tegu jie tvarkosi su tomis skruzdėmis, bala jų nematė!
Jo veidą iškreipė pikta grimasa. Jis man ir sako: "Kaip tu, šunie, neklausai mano įsakymų? Greit daryk trisdešimt atsispaudimų". Su panieka veide atsiguliau į atsispaudimų padėtį ir pradėjau daryti atsispaudimus. Skaičiavau taip garsiai, kad kitas kuopos galas girdėjo mano skaičiavimą. Atlikęs bausmę paprašiau leidimo atsistoti. Šis leido, o aš nieko nelaukęs puoliau jo klausti, kokias liguistų fantazijų užduotis mes atliekame? Šimtaprocentinis bukumas. Nieko nepridursi.
Atimtos saldumynų atsargos
Niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš mūsų buvo atimtos saldumynų atsargos. Pagal vidaus tvarką, jų negalima laikyti kuopoje. Kareiviai irgi žmonės, tad ne paslaptis, kad jie apeidavo šią taisyklę.
Vieną dieną buvo atliktos kratos, po kurių visos mūsų saldumynų atsargos atsidūrė koridoriuje. Skyrių vadukai subėgo tarsi būtų akyse neregėję saldumynų. Kiekvienas iš jų grobė tai ką norėjo. Mūsų kuopa tuo metu buvo išrikiuota koridoriuje. Ne koks vaizdas, kai tavo atsargas ima, kas netingi. Jeigu tektų paskaičiuoti pagal vidurkį, tai tą dieną daugelis kareivių atsisveikino su trisdešimt litų.
Kratos kareivinėse pasitaikydavo ne kartą. Per laiką tampi gudresnis, tad savo gėrybes įsigudrinome slėpti ventiliacijos šachtose, po lova. Šios priemonės pasiteisino, mūsų vadams atitekdavo tik maža dalis gėrybių. Kartais protestuodavome ir ne tik, kad jiems neatiduodavome saldumynų, tačiau juos ir išmesdavome į šiukšlinę. Norėsit - pasiimsit!
