Automatą laikė it vaiką
Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinant, kad esi pasiruošęs.
Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadinti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.
Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Ši keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.
Į dangų pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi Naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau, kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.
Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų
Deja, nebuvo laiko kalbėti su instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.
Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo, kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras - kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.
Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę, ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošusiems netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakyta nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.
5 valandos klampojimo pelkynuose
Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas etapas - orientacinis žygis.
Šių žygių tikslas - išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Kiekvienam duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirma, ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas žingsnius. Sakykim, 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai, kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!
Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską, tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.
Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.
Purve - iki pusės
Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.
Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat, medyje. Rodos, eičiau ir ranka pasiekčiau, tik, deja, viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbsti nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.
Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą veidu. Atrodydavau kaip iš Afrikos. Būdavo ir juoko, ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai, reikia kantrybės.
Nuobauda - plyta kuprinėje
Gerai, jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad skirdavo nuobaudas ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletas plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.
Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis: „Jeigu nedirba galva, dirba raumenys.“ Paprasta, bet efektyvu.
Keltis - karinė pareiga
Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške, dar dalyvavome ir įvairiose pasalose bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatirsi.
Buvo dienų, kai į mišką nesinorėjo eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos, gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje, laukdamas komandos išžygiuoti.
Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą, susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė - paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.
Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau, kaip jūsų gyvenimai, tačiau man iki tarnybos trūko adrenalino, dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gauni nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku, ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinant procentine išraiška, sakyčiau, kad 70 proc. laiko, praleisto miške, man buvo į naudą.
