Šeštadienį keldavomės viena valanda vėliau. Pasigirsdavo komanda „Kuopa, kelk!“, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tų įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėme labai juokingai: besiplaikstanti patalynė ir pagalvė bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero, ne kasdien pamatysi tokį vaizdą!
Kuopa skęsdavo putose
Po sėkmingai įvykdytos erkučių naikinimo operacijos eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaika tvyrodavo ore – nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka – viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavom ne itin pavalgę, tekdavo tikėtis, kad pietūs bus su kaupu.
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas „putų švente“. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai - tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių bei keleto gerų rankos pasukimų.
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo metu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių šveitimo, trečias – viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant rezultatas buvo stulbinantis, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jos truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komandą „laisvalaikis“, prasidėdavo tikrasis poilsis.
Išorinio pasaulio malonumai
Prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą senai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai – knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laiškų rašymas, bendravimas su draugais.
Televizorių iš karto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai, ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėme n kartų.
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, tad aš rašydavau savo dienoraštį. Turėjau išmanųjį telefoną, todėl sužinodavau naujienas.
Tuštuma ir noras ištrūkti
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp keturių sienų pasijauti izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabodo. Jaučiau tokią tuštumą aplink ir didelį norą ištrūkti namo.
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad retkarčiais mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi bijojo, kad patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistume, bet ir varžydavomės dėl prizų – laimėtojai buvo atleidžiami nuo nemalonių užduočių. Sakykim, laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
Rankomis skalbti geriau!
Dažnas kareivis laisvalaikį panaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymui, galvos skutimui. Šiokiadieniais tokiems darbams gali neužtekti laiko. Tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės rankų darbu.
Nuo ūkiško muilo man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis, jie mus žemina, bet paskui pagalvojau, kad gerai daro, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!
Kambaryje – 7 žmonės
Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų bazinių karinių mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo 7 žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo maždaug po tiek.
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
„NATO karys“
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasipūtę, nei agresyvūs. Visi buvome lygūs, tačiau kartais išlįsdavo kai kurių kolegų noras pasirodyti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būryje.
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos beprasmės informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos pagyrų. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai nervindavo. Devyniais iš dešimties atvejų jis suklysdavo. Iš to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme „NATO kariu“.
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip vadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo iškristi iš konteksto. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins „NATO kariu“. Suklydai orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu „NATO karys“!
Paleido į darbą kumščius
Man patiko ši sarkazmo forma. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo, kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovint kuopai blogiukai gaudavo pylos. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime „stogą“.
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstume, buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte susipykdavome. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tą ir darėme.
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė, kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir neatlikdavo užduočių, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau tokiais gudresni dažniausiai ir naudodavosi.
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: „Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!“ Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais nervindavo ir viskas, ko tą naktį norėdavai, – bilieto namo.
Saldumynų kontrabanda
Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, ir mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugdavomės pergudravę sistemą.
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas pro langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotys. Stebina tai, kad visi atsilaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog „nupušo“ nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
Kai rašau naują straipsnį, visada savęs klausiu, ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu, kas tai būtų: darbas užsienyje, savanorio darbas, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia - tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai anksčiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
***
Į mano žinučių gaviklį pradėjo plaukti klausimai. Dažniausias šis: „Ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?“ Nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galva, tad bandykite susidaryti savo nuomonę.
