Visa istorija prasidėjo tuomet, kai šeštadienio rytą man reikėjo iš Palangos pasiekti Šiaulius. Iš Palangos išvažiavau įprastai, kol priartėjau prie pasirinkimo tarp krypties į Klaipėdą arba į Šiaulius. Kelias Šiaulių link buvo uždarytas. Nesitikėjau iš policininko, stovinčio šalia „plytos“ ženklo, šypsenos ar malonaus pokalbio ir patarimo, jo ir negavau. Gavau nepasitenkinimo pilną mostą ranka kur link man reikėtų važiuoti.
Suprantu netgi tą policininką, kadangi jokio apylankos ženklo nesimatė, tai gal žmogui ir nesaldu atsakinėti į nuolatinius žioplių klausimus. Pasukau į keliuką, kurį man nurodė policininkas. Tada gerus penketą ar šešetą kilometrų negalėjau patikėti savo akimis, kas vyksta.
Na, apylankos lyg ir ne naujiena, tačiau tokio žvyrkelio, tiesą sakant, neteko matyti. Tai net nebuvo žvyrkelis, o nepertraukiamas duobių, duobelių ir duobelyčių rinkinys. Na ir kas, kad CD grotuvas nustojo veikti, vaikai pradėjo į taktą verkšlenti, o aš - rūpintis, kad jų dantys liktų sveiki.
Dar svarbiau buvo, kad tokiame kelyje nesubyrėtų automobilis. Tada pirmą kartą ir šovė mintis – kas leido naudoti tokią apylanką? Atsakymai galimi buvo du – arba žmogus niekada nematė šito „žvyrkelio“ ir nenumanė, kam pasmerkia niekuo dėtus žmones, arba jis labai gerai sutarė su organizatoriais ir nelabai jam tie žmonės kelyje rūpėjo.
Kadangi nežinau, liko spėlioti ir piktintis. Dar spėliojome, kiek mašinų visgi lūš šioje apylankoje ir ar apsimokėtų paduoti į teismą tokio renginio organizatorius, kurie aplinkiniams gyvenimą paverčia pragaru, tegu ir vienai dienai. O mašinų toje apylankoje, patikėkite, buvo daug.
Juk kelias Šiaulių link ne koks kaimo keliukas, intensyvumas visai nemažas, o žmonės suvaryti į apylanką, kurioje mašinų greitis buvo tarp 10-20 km/h. Didesnis greitis jau neabejotinai garantuotų automobilio dalinę netektį. Kitas, logiškai iškilęs klausimas, kodėl tokios svarbios tos lenktynės, per kurias leidžia uždaryti ne kokį mažo intensyvumo keliuką, tačiau kelią Palanga-Šiauliai.
Lenktynės, kaip pavyko suprasti, tėra šou, tai – ne valstybinės reikšmės renginys, Lietuvos ralio čempionatas, ar jo dalis, tai tiesiog pasilinksminimo būdas. Vėlgi klausimas - kas tai leidžia? Kas palaimina, kad aplink Palangą vasaros savaitgalį, kai į pajūrį traukia daugybė poilsiautojų, uždaromi keliai? Sakysite, kas čia tokio.
Aš nemanau, kad tai niekai, nes kai važiavau tą pačią dieną atgal Palangos link, mane vėl pagavo apylankos ženklas, kuris nuvedė į Darbėnus, iš ten – Šventosios kryptimi, o tada Palangos link.
Suskaičiavau, kad veltui nuvažiavau apie 30 km. Vienam automobiliui gal ir neesminis nuostolis, tačiau suskaičiuokite, kiek mašinų ir kilometrų susidaro, kai taip Palangą turi pasiekti visas eismo srautas nuo Šiaulių pusės.
Pasivažinėję aplinkkeliais, aplaužę automobilį, pasinervinę ir pavargę, grįžome. Tačiau sunku sutikti su tuo, kad vargome ne veltui. Manau, kad tie, kurie leidžia tokioje vietoje vykti tokiam renginiui, begėdiškai pataikauja verslininkams. Jie naudojasi tuo, kad žmonės kantrūs, kad kiekvieno atskirai nervai, laikas ir rūpestis sunkiai įkainojami.
O neįtikti verslininkui juk daug blogiau... Paskutinė išvada, kurią padarė mūsų ekipažas – nėra Lietuvoje valdžios, o gaila. Vieni patogiai karaliauja, nori - linksminasi visų sąskaita, kažkas, kas atstovauja valdžiai, tam pataikauja, o rezultatas tiesiog stulbinamas.
Jautiesi visiškai niekas laužydamas automobilį, važiuodamas šiaip sau ratais dešimtis kilometrų, nervindamasis ir suprasdamas, kad tai niekam nerūpi: niekam nepasiskųsi, nieko nepakeisi, gali nebent vengti kelionių ten ir tada, kur mūsų žvaigždės ir žvaigždelės linksminasi. Atrodo, reikėtų tik valios ir teisingos rankos. Deja.
Tai yra lrytas.lt skaitytojo nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
