Su kolege svečiavomės Palangoje ir nusprendėme prisėsti užkąsti. Centrinės Basanavičiaus gatvės pradžioje įsikūręs „Laukinių vakarų salūnas“ tam pasirodė tinkama vieta. Pavartėme valgiaraštį – už siūlomus dienos pietus (sriuba ir antras patiekalas) prašoma nuo 7 iki 12 litų. „Neblogai“, – pagalvojome. Nusprendėme prisėsti ant lauke po stogu esančių minkštasuolių. Kolegė paprašė peleninės. „Tuomet jums teks sėstis ant medinių suolų. Foteliai - tik nerūkantiems“, – išrėžė mus aptarnavusi padavėja. Persėdome.
Po minutės prie mūsų su valgiaraščiu rankose priėjo jau kitas padavėjas. Paprašėme vieno patiekalo iš dienos pietų valgiaraščio. „Atsiprašau, tačiau jeigu norite dienos pietų, tuomet teks valgyti viduje. Lauke galima valgyti tik cepelinus“, – mūsų nuostabai atsakė ji. Tik cepelinus? Tuomet ji pridūrė: „Jei rinksitės iš pusryčių valgiaraščio, tada galima valgyti ir lauke.“
Pasiteiravome, kur turėtume prisėsti, jei viena iš mūsų norėtų cepelinų (kurie valgomi lauke), o kita – dienos pietų (kuriuos užsisakyti galima tik kavinės viduje). Iš trečio karto supratęs užduotą klausimą padavėjas nuleido galvą – tuomet teks arba atskirai sėdėti, arba kraustytis į vidų.
Užsisakėme su akcija parduodamo, į vieno litro talpos bokalus pilstomo alaus. „Deja, tačiau, jei norite konkrečiai šio alaus, jums reikia nueiti į vidų ir ten už jį atskirai susimokėti.“
„Įdomiai čia dirbama“, – pagalvojome. Kolegė nuėjo. Nupirko. Atnešė. Paprašėme dar vieno tuščio bokalo. „Mūsų vadovai neleidžia duoti jums antro bokalo“, – atsakė ten dirbantis vyrukas.
Vėliau dar sykį pabandėme apie tai pasiteirauti kitos padavėjos. „Einu. Pabandysiu paprašyti“, – ištarė ji ir išėjo. Po kelių minučių grįžo su dviem šiaudeliais: „Deja, perpilti alaus negalima, bet aš jums atnešiau šiaudelius. Galite gerti naudodamos juos.“
Toks pasiūlymas mus privertė nusijuokti. „Jūs tyčiojatės?“ – paklausiau. „Ne, tiesiog pas mus tokios taisyklės“, – atsakė neseniai, kaip pati sako, čia dirbanti padavėja.
Galiausiai užsisakėme aštrios čili sriubos. Suvalgėme. Porcija didelė ir blogai nebuvo. Tik patiekė ją jau truputį atvėsusią.
Sėdėjome, šnekučiavomės. Man prireikė pasinaudoti internetu. Prisijungusi pamačiau, kad kavinėje veikia bevielis ryšys. Deja, užrakintas. Paklausiau slaptažodžio. Padavėja išbėgo, grįžo administratorė. „Jūs man penkis litus, aš jums slaptažodį“, – keistai besišypsodama ištarė ji. „Ai, tai gal ačiū“, – pagalvojome.
Tuomet sulaukėme sąskaitos, kurios dar net nespėjome paprašyti. Matyt, pagalvojo, kad iš šitų dviejų klienčių nelabai bus naudos. Sumokėjome lygiai tiek, kiek kainavo. Rėmėmės principu, kad arbatpinigius riekia užsidribti.
Pabaigėme alų. Dar kartą pro mūsų staliuką praėjusi administratorė mums ranka pabeldė į stalą. Tarsi netyčia. Nesupratome. Na, turbūt tai buvo ženklas, kad laikas nešdintis. Ir išėjome. Tik kaži, ar dar kada sugrįšime.
