Vien pagalvojus apie tą veiksmą, burnoje kaupiasi seilės. Negi tik man vienai šie sūreliai buvo tokie skanūs? Kaip kitaip paaiškinti, kodėl šių dienų plėšrioji rinka nepasiūlo vartotojams analogiškų produktų? Technologija per sudėtinga? Receptūra nusižengia kažkokiems sveikatos standartams?
Visi kiti anų laikų skanėstai, regis, egzistuoja ir dabar – saldainiai „Nomeda“, sutirštintas pienas su cukrumi, glaistyti varškės sūreliai. Mačiau prekybos centre netgi supakuotų didelių geltonų cukruotų dražė, kurie anais laikais buvo parduodami keturkampėse žaliose kartoninėse dėžutėse – nepirkau, nes ir anais laikais jų pernelyg nemėgau, todėl nežinau, ar tai tikrai tas pats produktas. Galima mėgautis ir marmeladiniais saldainiais. Tiesa, jie ne tokie stambūs ir ne rombų užapvalintais kampais formos, tačiau visai panašaus skonio.
Todėl man nesuprantama, kodėl nėra tų sūrelių. Manau, rinka jiems tikrai atsirastų – ne tik išsiilgusių devintojo dešimtmečio smaližių (nesupraskite klaidingai – ne sovietmečio besiilginčių, o savo vaikystės), bet ir naujų, anų smaližių palikuonių.
Vienu metu, berods dešimtajame dešimtmetyje, buvo atsiradę kitokių šokoladinių lydytų sūrelių – keturkampiuose indeliuose, su violetine etikete. Štai tie buvo visiška tragedija, neverti savo vardo. Kažkokie skysti, šviesios spalvos, su neištirpusiomis granulėmis, ne tokio skonio, ne tokio kvapo. Jeigu tų sūrelių pagrindu buvo padaryta išvada, kad tautai nereikia lydytų šokoladinių sūrelių – tai buvo baisiai apsirikta.
Nesakau, kad visi sovietmečio saldumynai verti atgaivinti. Pavyzdžiui, visai nepasiilgau kramtomosios gumos su paršiuku Čiuku. Tegul nebūna jos ir šimtą, ir tūkstantį metų. Tačiau kai kuriuos užmirštus produktus tikrai vertėtų „atrasti“ iš naujo.
