Kalbu apie A.Užkalnį, kurio rašinėliai vis dažniau pasirodo jūsų (o ir kituose) periodiniuose leidiniuose. Pasakysiu tiesiai: kraujas kunkuliuoja, perskaičius, kaip vėl tas jaunikaitis manipuliuoja visuomenės sąmone, kurdamas viešą, abejotiną populiarumą, paslėpęs po paslapties skraiste nelabai gražius praeities dalykus.
Esu A.Užkalnio kaimynas iš Redingo miesto prie Londono, kur jis tikrai gyveno, ir šis faktas yra kone vienintelis teisingas iš minėto veikėjo skelbiamų apie save „pasakaičių“.
Teko ne kartą susidurti su juo įvairiomis aplinkybėmis, bendravau su jo aplinkos žmonėmis, teko būti ir jo namuose, tiesa, tuomet kaip svečiui, todėl man nebūtų padoru daugiau pasakoti apie tai, ką ten mačiau. Galiu pasakyti tik tiek, nesileisdamas į detales: buržuaziniai masyvūs raudonmedžio baldai su drožinėtomis šernų galvomis, gulbės formos sidabro peleninės, medžioklės trofėjai ant sienų, vulgarios Azijos stiliaus šilko užuolaidos su pusnuogėm miško nimfom, paauksuoti kranai vonioje – visa tai toli gražu ne proto, ne sėkmės, o greičiau dvasios vargdienio požymiai. Tikrai dvasingas, protingas žmogus niekuomet taip nesidarkys, nešvaistys laiko ir pinigų blizgučiams.
Tačiau nenoriu leistis iki A.Užkalnio „lygio“ ir kėtoti jo privataus gyvenimo aplinkybes. Juolab kad jis pats dažnai pabrėžia dirbęs BBC, kalbėjo ir apie neva vadovaujamas pareigas, prabangias keliones po pasaulį, lėktuvus ir limuzinus, šilkinius patalus geriausiuose penkių „žvaigždučių“ viešbučiuose.
Šios istorijos kelia tik liūdną juoką tiems, kas jį pažįsta. Na, pagalvokite patys, ar žmogus, nebaigęs aukštojo išsilavinimo, turintis ir kultūros, ir takto, ir žinių spragų, vos ne vos apverčiantis liežuvį angliškai gali būti rimto darbdavio įdarbintas, ir dar atsakingose pareigose?
O ir lietuvių kalba, kiek tekdavo girdėti, ne ką geresnė: bendraudavo su aplinkiniais anglų kalėjimo slengo ir rusiškų svetimybių kratiniu, o kur jo nesuprasdavo, žodį atstodavo pirštas arba kumštis, geriausiai jam sekėsi bendrauti rusiškai, štai ten ir atsiverdavo „žinių klodai“, gaila, daugiausiai pasemti iš nusikalstamo pasaulio ir jo dievinamų filmų apie Peterburgo banditus.
Taip, A. Užkalnis iš tikrųjų buvo susijęs su BBC, jo įkurta su bičiuliais iš Albanijos valymo paslaugų firmelė aptarnaudavo daugelį klientų, tarp jų ir nacionalinio transliuotojo garažus, sandėlius, dirbtuves, bendrabučius. Gavęs pažymėjimą su magiškomis trimis raidėmis ir savo nuotrauka (tai nebuvo žurnalisto liudijimas, o tik leidimas, suteikiantis teisę pravažiuoti į teritoriją), pradėjo juo visapusiškai manipuliuoti, o Lietuvoje, deja, daugelis patikliai išsižiojo.
Matyt, taip jau yra Lietuvoje, kad pamatę užsienietišką blizgutį (dar ir su stebuklingų prestižinės korporacijos pavadinimu!) dažnas prarandame sveiką nuovoką. A. Užkalniui atsivėrė, lyg burtų lazdele pamojus, Lietuvos televizijos ir radijo stočių vartai, jo rašinius pradėjo spausdinti laikraščiai ir žurnalai, net ir interneto portalai. Kur jau kur, o, regis, interneto portaluose dirba jaunesni žmonės, elektronikos ir informatikos technologijas suprantantys, ir galėjo pasidomėti, ką gi tas ponas Citronas iš tiesų veikia ūkanotoje Anglijos karalystėje. Tam būtų pakakę ir paprasto „Google“ paieškos atlikimo.
O tai nebuvo padaryta: gal iš tingumo, o gal ir iš tam tikro materialinio suinteresuotumo. Juk, kaip sako žmonės, dažnai „ranka ranką plauna“.
Yra faktų, kuriuos tikrai galėčiau atskleisti smalsiai žiniasklaidai – apie tai, kodėl A. Užkalnis niekuomet neturėjo normalaus vairuotojo pažymėjimo, o naudojosi Anglijoje „sukombinuotu“ dokumentu iš Ukrainos, apie tai, kokioje iš tiesų „verslo administravimo mokykloje“ jis studijavo (o apie tai jis nevengia užsiminti – matyt, visiems norisi geriau atrodyti prieš aplinkinius) ir kodėl toje švietimo įstaigoje buvo langeliai su grotomis ir auklėtiniai trumpai skusti. Tik, kaip sakoma, „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, ne viską galiu pasakoti, nes privačiai užsiminus A. Užkalniui apie tai socialiniame tinkle „Facebook“ (priminiau jam, kad pernelyg nesusireikšmintų, nes labai daug kas jo praeityje lopyta ir dangstyta taip, kad nėra kur antspaudą įspausti), pasipylė grasinimai, o po kurio laiko sulaukėme ir „svečių“. Jie leido suprasti, kad to veikėjo (taip garsiai postringaujančio apie teisingumą) rankos ilgos, turi jis ir įtakingų draugų, todėl pernelyg atvirauti neverta.
Tikėtis teisingumo nelabai verta: visi žino, ko vertas žodis „teisingumas“, kai Lietuvoje dažnai gatvėse pinigas svarbesnis už žmogų, mokyklos ir ligoninės nušluojamos nuo žemės paviršiaus, kad galėtų išsistatyti mūrus bankai, automobilių salonai, prekybos centrai. Didesnį vaidmenį turėtų sau prisiimti visuomenė, kuri vis dar Lietuvoje „miega“ letargo miegu. Pavyzdžiui, Anglijoje visuomeninės iniciatyvos daug reiškia, jos padeda pažaboti ir pastatyti savo vieton įsismarkavusius veikėjus.
Ne paslaptis, kad ir ponas Užkalnis buvo priverstas nešti kudašių iš Anglijos.
Ne tik todėl, kad baigėsi jo firmelės sutartis su BBC ir nacionaliniu ligoninių trestu (valydavo jo samdomi žmonės ir ligonines, tik keista, kažkodėl jis gydytoju neapsiskelbė, mojuodamas kokios Šv.Tomo ligoninės pažymėjimu – o juk galėjo dabar ir ligonius operuoti), ir daugiau tokios reputacijos „veikėjo“ niekas nei laukė, nei ieškojo. Aplinkinių namų gyventojai reikalavo, kad jis nešdintųsi, nes garsiai grojama muzika, lėbavimai per naktis ir kitokios „pramogos“ jau stovėjo ramiems Anglijos gyventojams skersai gerklės.
Tik visiškas šio „autoriaus“ ignoravimas, kaip sakoma, „nulis dėmesio“, galės jį aptvarkyti, aplaužyti jam ragus, nes visiškai atsipalaidavęs, nebaudžiamumą pajutęs, įžūlus avantiūristas darosi pavojingas ne tik viešajai tvarkai, bet ir mūsų mentaliteto normaliai sklaidai, pagarbiai ir tolerantiškai visuomenei.
Autoriaus tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi.
