Jau antras dešimtmetis gyvename laisvoje ir demokratinėje šalyje. Tad ir bendradarbiavimas su žiniasklaida, atvirumas Lietuvai, jos žmonėms jau seniai laikomas gerbtinu bruožu. Taip, be abejo, blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Taip, kiekviena pušis savo šilui ošia. Bet svarbiausias valdininko, tautos labui dirbančio žmogaus lizdas juk negali būti partija. Tai geriausiu atveju tėra maža gūžtelė.
Kaip ir šilas negali būti taip sureikšmintas, kad būtų užmiršta didžioji Lietuvos giria. Visiems suprantama, kad nors Š.Skučo organizuotas įrašas ir jo pagarsinimas be galo kenkia TS-LDK partijos vardui, bet, reikia pripažinti, yra labai naudingas Lietuvai, jos žmonėms.
Ne tik dėl to, kad visuomenei duodama viltis, jog dar yra drąsių ir garbingų valdininkų. Svarbiausia, kad po tokio įrašo ir kiti Lietuvos vietinės valdžios navikai gali bent kiek pradėti keisti savo darbo stilių, nes jau nebegali būti tokie tikri, kad jų sostai amžini ir kad jų kely nepasitaikys Š.Skučo tipo žmonių.
Labai gaila, bet jūsų pozicija, jog ši problema turėjo būti sprendžiama partijos viduje, formuoja nuomonę, jog Tėvynės Sąjunga — tai partija, leidžianti savo nariams veikti tik jų šilo, gūžtos labui, o Lietuva — ta mūsų visų bendra giria, bendras lizdas, jau nėra pati svarbiausia vertybė.
Kita problema — Š.Skučo kaip TS-LKD partijos nario pašalinimas iš jos gretų. Jūsų nuomone, tai jokiu būdu nėra visos partijos bėda. Tai tik kelių TS–LKD Priežiūros komiteto narių sprendimas.
Yra mąstančių ir kitaip. Be abejo, taip. Tačiau sunku pamiršti antikos išmintį, kad žuvis pūva nuo galvos. Kita vertus, tokio žmogaus kaip Š.Skučas pašalinimas iš partijos labai primena Vilniaus brigados metodus, kai kiekvienas, nepaklusęs vidaus tvarkai, buvo tiesiog nušaunamas. Žinoma, galima būtų rasti paralelių ir su sovietmečiu, kurio viena iš didžiausių vertybių buvo geras partijos vardas ir kitas išorinis blizgesys, tačiau iš tikrųjų per daug sunku gretinti komunistinį režimą su TS kaip Sąjūdžio darbų tęsėja veikla.
Dar vienas skaudinantis jūsų nuomonės aspektas — tai jūsų — šiaip ar taip turbūt didžiausio XX amžiaus don kichoto — nesugebėjimas pamatyti tokio paties stiliaus, tik daug mažesnio masto žmogaus šalia savęs. Juk Š.Skučas — taip pat donkichotas, kovojęs prieš neteisybę diktofonu, turbūt tampančiu jau svarbiausiu visų XXI amžiaus ,,riterių“ ginklu.
Žinoma, labai gali būti, kad jis don kichotu tapo ir atsitiktinai, ir net ne savo noru. Tačiau bet kuriuo atveju ir bet kokiom aplinkybėm neigiamai vertinti jo poelgį — tai nubraukti tūkstantmetę žmonijos kovą už teisingesnį ir geresnį gyvenimo būdą. Kur šiandien būtų Lietuva, jeigu Jūs savo laiku jos nepriklausomybės klausimą būtumėte kėlęs tik SSRS viduje, jau nekalbu apie daugybę kitų Lietuvos žmonių savo laiku išdrįsusių viešai prabilti apie jų gūžtą draskančias problemas. S.Žemaitis, T.Venclova, D.Budrevičienė, — tai tik keletas vardų.
Savaime suprantama, kad TS-LKD, kaip ir kiekvienai partijai, yra būdingos didesnės ir mažesnės klaidos, ir nėra lengva dėl jų priekaištauti, ypač kai esi daugelį metų šios partijos rinkėja. Vis dėlto niekada nesitikėjau, kad kada nors teks kaltinti šią partiją, jos vadovus paprasčiausio patriotizmo stoka ar tiesiog donkichotų medžiokle. Labai gali būti, kad mes kažko nežinome ir dėl to nesuprantame.
Labai norėtųsi, kad mūsų svarbiausia dešinioji partija netaptų, populiariai kalbant, A. Kubiliaus uabu, labiausiai bijančiu bankrutuoti dėl prasto vardo. Kaip ir nesinorėtųsi, kad patriotizmas ir donkichotizmas taptų Lietuvoje sinonimais.
