Valstybė švaisto pinigus milijonais į orą fejerverkais, valdininkų prabangiems automobiliams ir kitoms pramogoms, o ant paprastų žmonių krauna vis sunkesnę naštą. Ypač švaisto pinigus Seimas, rodydamas pavyzdį valdininkų armijai.
Daugiau nei 120 mln. litų 141 Seimo nariui yra per brangus mokestis savo mažos tautos išrinktiesiems. Ar mums reikalingas 141 Seimo narys, kurių daugelis yra neraštingi politikoje ir įstatymų leidyboje, apsupti dar neraštingesniais padėjėjais, bet realiai savo pareigų nevykdo?
Seimo nariai tarnauja partijoms, bet ne tautai. Seimas prarado moralinį autoritetą, jo nariai tapo žmonių pajuokos ir patyčių objektais. Vis sparčiau tolstame nuo demokratijos.
Lietuvos piliečiai buriasi į iniciatyvines grupes, siekdami pakeisti esamą padėtį. Stebint Seimo darbą kiekvienam jau du dešimtmečius bado akis, kad įstatymo leidžiamosios valdžios posėdžiuose sėdi ir balsuoja įstatymų vykdomosios valdžios, t.y. vyriausybės nariai – ministrai. Kai patys groja, patys šoka, lengva suprasti valdžios malimą tuščiomis girnomis ir nesugebėjimą Seimo komisijoms pagauti siūlų galus korupcijos kamuolyje. Tačiau Seimo nariams nereikia sukti galvų, kaip palengvinti vyriausybėje savos partijos ministrų valstybinį ir šeimyninį gyvenimą.
Lietuvos Respublika turi Konstituciją. Jos gilios šaknys veda į 1787 m. JAV Konstituciją, kurioje ypač pabrėžiamas Respublikos valdžių atskyrimas. Pagal „Respublikos“ sąvoką valdžių atskyrimas galioja ir mums. Tačiau į Lietuvos Respublikos Konstituciją genialių teisininkų įbruktas 60 straipsnis nurodo, kad Seimo narys negali gauti atlyginimo už kitokius darbus, „išskyrus kūrybinę veiklą“: „Seimo narys gali būti skiriamas tik ministru pirmininku ir ministru“. TIK!? Kodėl negali būti skiriamas dar Konstitucinio Teismo pirmininku, VSD, STT direktoriais ir generaliniu prokuroru „kūrybinei veiklai“ plėtoti?
Dar linksmesnis yra Konstitucijos 61 straipsnis, kuris sako, kad „Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą ministrui pirmininkui, ministrams...“. Gal būt paskaitęs šį straipsnį Arūnas Valinskas ir nusprendė Seimo posėdžius paversti televizijos humoro laidomis, kuriose Seimo narys Andrius Kubilius pateiktų klausimus ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui apie šalies biudžetą arba paklaustų: „Pone ministre pirmininke, pasakykite aiškiai, kada baigsis krizė?“ Ir atsisėda. Tada atsistoja šalies ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir ilgai aiškina, kaip jau pasiekėme dugną. Seimo narys Algis Čaplikas klausinėja sveikatos apsaugos ministrą Algį Čapliką apie ligoninių jungimą ir t.t. Argi nebūtų buvęs linksmas Arūno Valinsko eilinis televizijos šou projektas? Tik kažkodėl jam neleido jo vykdyti pagal Konstituciją. Laimei, Konstitucija neįpareigoja ministrų būti Seimo nariais. Vilius Bražėnas knygoje Priminimai bendražygiams (2009) rašo, kad „tai priklauso tik nuo teisininkų, Prezidentės ir tarsi „Siamo dvynių“ sėdynėmis su ministrais suaugusių seimūnų, kad šis valstybei pavojingas konstitucinis farsas kuo greičiau baigtųsi. Net be Konstitucijos pataisų“.
O jei Seimas ir toliau bus privačiu valdančiosios kastos klubu, belieka suteikti Seimo nario mandatus Konstitucinio Teismo teisėjams, VSD ir STT direktoriams, generaliniam prokurorui, galbūt ir gazpromo bei lukoilo kvapu persunktiems Lietuvos „verslininkams“. Tada nebūtų tokios nemalonios erzelynės, kokią girdime dabar.
Tačiau vis tik pribrendo reikalas kardinaliai keisti situaciją šalyje. Reiktų referendumo dėl Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimo – perpus (arba iki 51 nario) sumažinti Seimo narių skaičių. Reiktų inicijuoti atitinkamų įstatymų pakeitimą, kad: a) Seimo nariai būtų renkami tik tiesioginiu balsavimu vienmandatėse rinkimų apygardose; b) Seimo nariai kartą per metus atsiskaitytų rinkėjams apie atliktą darbą; c) Seimo nariai rinkėjų iniciatyva galėtų būti atšaukti iš Seimo. Reiktų atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Seimo nariai neturėtų būti skiriami ministrais ir leisti sau įstatymus. Reiktų panaikinti visas Seimo narių privilegijas ir priedus prie atlyginimo. Parlamentinei veiklai reiktų skirti vienintelį atlyginimą, ne didesnį, pavyzdžiui, už universiteto profesoriaus atlyginimą, nes tų „parlamentinei veiklai“ skirtų priedų jie aiškiai neturi kur dėti. Tarnybinį automobilį reiktų skirti tik Seimo pirmininkui. Kiti Seimo nariai galėtų važinėti savais automobiliais arba visuomeniniu transportu tik savo lėšomis, kaip ir kiti valstybės tarnautojai. Seimo nariui pakaktų vieno padėjėjo, nes protingiems patarėjų nereikia. Nemokantys dirbti neturėtų nei pretenduoti, nei tapti „nacionalinėmis vertybėmis“.
O dabar žiūrint į tokius valdžios veiksmus, jaunimui tenka apsispręsti, ar idealų padangėje ereliais skraidyti, ar materializmo, savojo ar užsienietiškojo, dumblyne varlėmis straksėti. Idealų padangę ir savo ateitį vis daugiau jaunimo mato svetur. Emigravęs dėl materialinių paskatų jaunimas nebegrįš. Lietuvoje dar turime daug išmokslintų amatininkų, bet mažai Tėvynę mylinčių inteligentų, todėl abejingai žiūrime, kai profesionalai sėdi ant atsarginių suolelio, o mėgėjai žaidžia šalies likimu. Trečiame laisvės dešimtmetyje reiktų keisti padėtį, kad Tėvynė nebūtų mums pamotė, ir joje gyvendami jaustumės saugiai, kaip savo namuose.
