Pelningos įmonės buvo parduodamos stambiems investuotojams iš užsienio, o likusios – mažiau patrauklios – buvo parduodamos uždaruose aukcionuose. Jas pirko pogrindžio milijonieriai, galėję įsigyti daug investicinių čekių, ir įmonių vadovų grupės. Eiliniai piliečiai pajėgė privatizuoti tik savo būstą.
Buvo peržiūrėtos privatizuotų įmonių veiklos sritys, paliktos tik pelningos, o pačios įmonės reorganizuotos į uždarąsias akcines bendroves. Kadangi daug darbuotojų neteko darbo, prasidėjo kvalifikuotos laisvos darbo jėgos emigracija iš Lietuvos.
Žemės ūkis buvo sužlugdytas. Keičiantis vyriausybėms ir toliau liberalizuojant Lietuvos ekonomiką, palaipsniui buvo mažinamas už ūkinę veiklą tiesiogiai atsakingų Lietuvos Vyriausybės ministerijų skaičius, kol 1996 m. buvo panaikinta paskutinė – Pramonės ir prekybos – ministerija.
Vyriausybė, kaip ir visas biudžetinis aparatas, liko tik paslaugas teikianti monopolija. Tokios svarbios sritys, kaip gamyba ir prekyba, buvo paliktos privačių įmonių savieigai. Valstybei liko tik mokesčių surinkimo, pajamų perskirstymo ir viešų paslaugų teikimo funkcijos. Už šalies pramonę, ekonomiką, rinkų užkariavimą, verslo protegavimą užsienyje ji tapo nebeatsakinga.
Didelei, stiprią ekonomiką turinčiai šaliai, kurios įmonės pačios užsiima rinkų paieška, produkcijos atnaujinimu, konkurencingos produkcijos kūrimu, krizės akivaizdoje nebaisu. Tačiau mažai šaliai, kuri gyvena tik iš kelių stambių užsienio investuotojams („Mažeikių nafta“, „Teo LT“) ar savo verslininkams parduotų įmonių („Achema“, „Lifosa“) eksporto ir iš privatizuotos ekonomikos pajamų, tokia situacija pavojinga, nes šalis, neturėdama konkurencingo produkto, ekonominės strategijos, pradeda priklausyti nuo finansinės užsienio, t.y. ES, paramos dydžio ir tiesioginių užsienio investicijų.
2004 m., kai šalis įstojo į ES ir buvo atvertos sienos, emigracija dar labiau padidėjo. Dauguma darbingų piliečių, kurie neturėjo darbo, emigravo, kai kurie – net su šeimos nariais. Tuo metu emigrantų skaičius pasiekė 0,5 mln.
2007–2008 m. būsto paskolų injekcija į statybas siekė 12 mlrd. Lt, ES parama sudarė 4 mlrd. Lt, emigrantai pervedė 4 mlrd. Lt, kad išlaikytų savo šeimas, o tiesioginės užsienio investicijos biudžetą papildė dar 30–35 mlrd. Lt.
Prie 25–30 mlrd. Lt valstybės biudžeto prisidėjo antras 50 mlrd. paketas. Tačiau jis juk buvo ne sėkmingos valstybės institucijų veiklos nuopelnas, o tendencija atsigavusioje nekilnojamojo turto (NT) rinkoje iš gyventojų paimtų paskolų.
Biudžetinis aparatas, kaip buvo nuo valstybės atkūrimo, taip ir liko geidžiamiausias darbdavys – paslaugų fabrikas su beveik 0,5 mln. paslaugių darbuotojų. Be to, su geru atlygiu už paslaugas iš verslo grupių.
Šalies eksportas 2008 m. sudarė 55,5 mlrd. Lt, importas – 72 mlrd. Lt, o deficitas – 17 mlrd. Lt. Bendrasis vidaus produktas net viršijo 100–110 mlrd. Lt. Vis dėlto, nors ir gerėjant ekonominei padėčiai, valdžios sektoriaus skola kasmet vis didėjo.
Kitos valstybės krizės metu stengiasi padėti savo ekonomikai, pavyzdžiui, jos nacionalizuoja net atskiras ekonomikos sritis, o Lietuvoje viskas daroma atvirkščiai. Sustojus NT rinkai, norima privatizuoti įvairias valstybės aparato teikiamas paslaugas, net aukštąjį mokslą.
Liberali politika, vykdoma nuo pat valstybės atkūrimo, privedė šalies gyventojus prie turtinės nelygybės, nutrenkė mus į paskutinę vietą ES sąrašuose pagal ekonominę piliečio gerovę ir paskatino emigruoti mokytą bei kvalifikuotą darbo jėgą.
Kas iš to, kad konkurencinės įmonės egzistuoja tik formaliai, juk jos rinką pasidalinusios, o paslaugų vartotojui pasirinkimo nėra. Efektyvaus valstybės kainų reguliavimo taip pat nėra.
Kodėl mokslas ir verslas nesiorientuoja į eksportą? Todėl, kad veikia palankūs įstatymai, padedantys be didesnio vargo pinigų užsidirbti šalies viduje, t.y. nėra progresinio pajamų mokesčio, NT mokesčio, o dividendų ir pelno mokesčiai – minimalūs.
Pažiūrėkime į skandinavus – kodėl jie investuoja pas mus? Todėl, kad pas juos socialiniai mokesčiai dideli, tad paslaugas bei technologijas naudingiau eksportuoti. Kadangi į tokią neturtingą ir nemokią, mažą rinką turinčią šalį daug neinvestuosi, skandinavai ieško rinkų turtingose užsienio šalyse: stato vėjo jėgaines arabams, naftos platformas, autobusų gamyklas Lenkijoje.
Ko nemato valstybės valdžia ir verslo grupės, darančios įtaką jai, mandagiai pasakė Investuotojų forumas: Lietuvoje nebėra kvalifikuotos darbo jėgos naujoms investicijoms. Taigi mistiniai planai, turėję paskatinti „žinių ekonomikos ir technologijų proveržį“, taip ir liko fantastika, o ne tapo tikrove, gelbėjančia ekonomiką šiandien, realiomis darbo jėgos sąlygomis.
Taigi krizė Lietuvoje brendo jau seniai, nedidelio pagerėjimo buvome sulaukę tik dėl dalies gyventojų emigracijos, kai didesnės pajamos atiteko likusiems gyventojams. Per visus nepriklausomybės metus visose biudžetinio aparato sferose (politika, teisė, medicina, profesūra, kt.) susidarė stiprūs profesiniai klanai. Dėl to stiprėja korupcija, nesilaikoma įstatymų, pastebima verslo įtaka politikai ir pan.
Istorija prasidėjo nuo dviejų tradicinių partijų, kurios Sąjūdžio metu dar buvo vieningos, o baigėsi koaliciniu liberaliųjų, atstovaujančių skirtingoms verslo grupėms, ir vienos ar kitos tradicinės partijos valdymu.
Ar vienas iš trijų Baltijos tigrų liko prie suskilusios geldos ir dabar turi gelbėti valstybę didindamas finansinę naštą didžiąją dalį sudarančių neturtingų gyventojų sąskaita? Negi nesulauksime krizės įveikimo plano ir tolimesnės bendros valstybės ekonominės ir politinės strategijos? Kas svarbiau: ar „ideologinė“ tradicinių partijų kova dėl vietos prie lovio, ar Lietuvos ekonomikos ir jos žmonių interesai?
Visoms partijoms linkiu pamiršti praeities nuodėmes, tarpusavio nesutarimus ir priekaištus, imtis bendros atsakomybės dėl Lietuvos ir jos piliečių ateities, tuo labiau kad naujoji prezidentė panašius tikslus deklaravo per rinkimus.
