Darbo biržas užpildė padorūs Lietuvos piliečiai, norintys ir galintys dirbti. Tačiau įdarbinti jų nėra kur. Lietuvos darbo biržos darbas visą laiką buvo skirtas „profesionaliems“ bedarbiams. Teritorinių darbo biržų konsultantės buvo mokomos, kaip motyvuoti nenorinčius dirbti. Situacija kardinaliai pasikeitė, o Lietuvos darbo birža ir toliau mėgina dirbti senais metodais.
Kadangi Lietuvos darbo birža vis dar dirba planinėje ūkio sistemoje (kaip „gerais“ sovietiniais laikais), ji yra nustačiusi daug planinių rodiklių, kurių vykdymas yra būtinas bet kokia kaina. Pavyzdžiui, ilgalaikių bedarbių mažinimo rodiklis.
Ilgalaikis bedarbis - tai bedarbis ilgiau nei metus registruotas darbo biržoje. Jei bedarbiui yra mažiau kaip 25 metai, ilgalaikiu bedarbiu jis tampa per pusmetį. Pastebėjote, spaudos publikacijose praktiškai visai nesigirdi apie ilgalaikį nedarbą? O nesigirdi todėl, kad jo beveik nebėra. Keista ar ne? Darbo nėra, o ilgalaikių bedarbių taip pat?
Problema, kad šio rodiklio (kaip ir daugumos rodiklių) vykdymas gula ant eilinių darbo biržos konsultančių pečių. Ką gali padaryti konsultantė, jei bedarbis jau ilgalaikis, darbo nėra, o planinis rodiklis nevykdomas?
Ji geruoju ar piktuoju įkalbina (priverčia) bedarbį kuriam laikui iš darbo biržos išsiregistruoti. Lietuvos darbo birža rašo sau pliusą – ilgalaikių bedarbių nedaugėja. O kaip bedarbis?
Gerai, jei jo šeimos pajamos pakankamos ir jo šeima nepretenduoja į socialinę pašalpą. O jei pretenduoja? Čia prasideda problemos. Socialiniai skyriai ar seniūnijos reikalauja, kad socialinės pašalpos gavėjas turėtų pusės metų „stovėjimo“ darbo biržoje stažą. O „stovėjimo“ biržoje „stažas“ skaičiuojamas nuo paskutinės registracijos.
Tad toks išsiregistravęs ir vėliau užsiregistravęs bedarbis pusmečiui netenka socialinės paramos. Už tai yra įvykdomas ilgalaikių bedarbių mažinimo rodiklis. Dėl „profesionalių“ bedarbių gal labai jaudintis ir nereikėtų, neretas jų dėl savo gyvenimo būdo to nusipelno, tačiau už gero pusmečio tai laukia daugumos norinčių, tačiau neturinčių kur įsidarbinti, bedarbių.
Beje dar apie pusmečio „stažą“, norint gauti socialinę pašalpą. Pvz., darbo biržoje užsiregistravo bedarbis. Kadangi dirbo ir mokėjo mokesčius, jam buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka. Šią išmoką bedarbis gavo pusmetį. Po pusmečio jam labai pasisekė ir jis gavo darbą. Tačiau nesisekė darbdaviui. Algos jis nemokėjo ir po kiek laiko savo darbuotoją atleido. Šis vėl užsiregistravo darbo biržoje. O nauja nedarbo draudimo išmoka jam jau nebepriklauso.
Nepriklauso ir socialinė pašalpa, nes bedarbis „neatstovėjo“ pusmečio darbo biržoje. Tokie mūsų įstatymai. O bedarbis vienišas, artimųjų neturi. Kas jam lieka? Atvirai kalbant – tik labdaros valgyklos. Todėl tokį bedarbį praktiškai neįmanoma įdarbinti. Jis visomis jėgomis stengiasi „būti“ darbo biržoje ir gauti garantuotą socialinę pašalpą, nei eiti dirbti ir nesėkmės atveju atsidurti ant bado slenksčio.
Kitas Lietuvos darbo biržos planinės sistemos perliukas yra taip vadinamasis individualus įsidarbinimo planas.
Kas tai yra, kaip sakė vienas filmo herojus, be pusės litro nesuprasi. Trumpai tariant, tai yra standartinių veiksmų rinkinys bedarbiui. Pvz., ieškoti darbo internete, ieškoti darbo spaudoje, kreiptis pas darbdavį dėl įsidarbinimo.
Štai tokių standartinių veiksmų rinkinys ir sudaro individualų įsidarbinimo planą. O jam Lietuvos darbo birža skiria didžiulį dėmesį. Nežiūrint to, kad net pagal pačios Lietuvos darbo biržos apklausos duomenis, tą planą naudingu pripažino tik 16,33 % bedarbių.
Bet pagal pavyzdinius šio plano sudarymo nuostatus, konsultantės bedarbiui planą turi sudaryti metams. Kiekvieno apsilankymo metu turi aptarinėti, šio plano vykdymo eigą. Ir kas nuostabiausia – fiksuoti teigiamus poslinkius.
Pasakykite, ar daug kas iš jūsų galite suplanuoti savo gyvenimą metams? O kokie gali būti teigiami poslinkiai darbo paieškoje kai to darbo paprasčiausiai nėra?
Tačiau Lietuvos darbo birža šiuo klausimu turi kitą nuomonę – nesutampančią nei su teritorinių darbo biržų, nei su pačių bedarbių. Prieš keletą metų buvo nustatytas normatyvas, kad darbo biržos konsultantė pokalbiui su bedarbiu turi skirti pusvalandį.
Į tą laiką įėjo ir planų sudarymas, ir jų aptarimas, bei aplamai bedarbio situacijos išsiaiškinimas, jo tikslų, norų, ir galimybių aptarimas. Tačiau dabar laikai pasikeitė.
Pvz., didžiųjų miestų darbo biržų konsultantės jau aptarnauja po 1000 bedarbių. Per dieną jų tenka priimti po 40–50. Sakykite kiek laiko konsultantė gali skirti pokalbiui su bedarbiu, jo norų ir galimybių įvertinimui? Tik 3-5 minutes. Tiek kiek trunka reikalingų dokumentų (tame tarpe ir individualaus įsidarbinimo plano) užpildymas.
Konsultantė papračiausiai neturi kada pakelti akių į bedarbį. Apie atgalinį ryšį negali būti ir kalbos. Nemaža interneto komentatorių dalis rašo, kad konsultantės nieko neveikia ir yra viršinimkų žmonos. Patikėkite, net ir šiais nedarbo laikais, nelinkiu įsidarbinti šiose pareigose. Tai nėra viršininkų žmonos. Joks viršininkas savo žmonos į šią vietą nesodins. Ir kavos jos negeria visą dieną. Ką kalbėti apie kavą, jei net į tualetą nueiti yra problema.
Tai moterys kurios turi sugerti negatyvią energiją. Nemažos dalies bedarbių nuomone, tai jos yra atsakingos už mūsų netobulus įstatymus, jos kaltos dėl mažų ir trumpai mokamų nedarbo draudimo išmokų. Jos kaltos net dėl to, kad nėra darbo. Paprasčiausiai kaltos dėl daugelio asmeninių bedarbių problemų.
Ir dar. Šį kartą apie mokymo programas ir persikvalifikavimo kursus. Tai paprasčiausias pinigų išmetimas. Iki šiol bedarbiai į kursus eidavo ne dėl žinių, ne dėl specialybės, bet dėl stipendijos. Ir pirmas jų klausimas būdavo ne kokia specialybė, bet kokio ilgio kursai. Kuo ilgesni kursai, tuo ilgiau gaunama stipendija.
Po tokių „mokslų“ bedarbis vėl sugrįžta į darbo biržą ir domisi ar nėra dar kokių kursų. O kaltos vėl lieka tos pačios konsultantės, nes blogai sudarė individualų įsidarbinimo planą ir parinko nemotyvuotus bedarbius.
O kur paimti motyvuotų, jei vėl būtina vykdyti mokymo planą, įsisavinti iš kitų ekonomikos šakų atitrauktas lėšas, o vienintelis motyvas yra stipendija? Jau šiais metais teritorinės darbo biržos pradeda vykdyti projektą „Bedarbių užimtumo didinimas“.
Projektas finansuojamas iš ES lėšų. Vėl numatytas bedarbių mokymas nepopuliarių specialybių, kai biržose pilna jau kvalifikuotų tų sričių specialistų. Ir kas nuostabiausia, numatytas beveik šimtaprocentinis baigusių kursus įdarbinimas. Kodėl taip yra? Matote projektas buvo rašytas ekonomikos pakilimo laikais.
Kartais žiūrint į Lietuvos darbo biržos darbą atrodo, kad ten nelabai įsivaizduojama, kas vyksta už šios įstaigos sienų. Įtariu, kad nemaža dalis jos klerkų nėra matę gyvo bedarbio. Kaip taikliai yra pastebėjęs vienas interneto komentatorius, vietoje to, kad gesintų gaisrą degančiame name, pono Šlekaičio komanda svarsto, kuriame kambaryje gražiau atrodys spinta.
Lietuvos darbo birža tiesiog bando perimti funkcijas, kurios jai visiškai nepriklausytų. Gal darbo birža paprasčiausiai turėtų padėti įsidarbinti tiems, kurie to nesugeba? Ką bendro turi darbo birža ir socialinės įmonės? Kodėl iki šiol švaistomos lėšos neįgaliųjų reabilitacijai? Nes tokia reabilitacija kokia yra atliekama šiandien, yra lėšų švaistymas. Ar kas nors tyrė, kiek neįgaliųjų sėkmingai dirba po reabilitacijos? Koks šios programos efektyvumas? Panašu, kad efektyviai įsisavintos tik lėšos.
Lietuvos darbo biržos darbas buksuoja išaugusio nedarbo fone. Dirbama senais metodais, neprisitaikant prie naujų sąlygų.
Ar gali keli keli šimtai konsultančių, dirbančių teritorinėse darbo biržose, kokybiškai aptarnauti 180 tūkst. bedarbių, jei jų net nespėjama registruoti? Kodėl iki šiol nesujungiamos “Sodros”, Darbo biržos, ir Ligonių kasų duomenų bazės? Juk jas sujungus nereikėtų išrašinėti tūkstančių pažymų ir su jomis vaikyti bedarbių. Kodėl nemokamas gydymas ir socialinių pašalpų mokėjimas siejamas su registracija darbo biržoje? Tokių „kodėl“ dar yra labai daug ir pats laikas į juos atsakyti.
