Kai kam gali kilti klausimas: kas prie to židinio (o tiksliau - prie išėjimo durų) subūrė į vieną trijulę tokius skirtingus rašytojus?
Kaip žinome, yra tokia galybė. Dažniausiai vyrai dar patraukdavo į „Neringos“ kavinę. Su R.Gaveliu nedažnai susidurdavau, bet su juo visada būdavo įdomu pasėdėti, nes jis visą laiką būdavo užsisvajojęs, įsigilinęs gal į rašomos knygos subtilybes... Patylėti dviem visada įdomu.
Gi V.Misevičius – tikra priešingybė: mėgo be galo, be krašto pasakoti įvairias istorijas. Nežinau – tikras ar išgalvotas.
Kartą sako: „Einu į restoraną, bet prie durų sustabdo, girdi, apsirengusių neįleidžiam. įlindęs į tualetą, nusirengiu iki trumpikių. Vėl stabdo, girdi, dar to nebuvo. Atsikertu: „Taigi sakėte, kad apsirengusių neįleidžiate.“
Tokių ir kitokių istorijų būta galybės. Užsimiršta jos. Deja, ir rašytojai neamžini.
