Nepasakyčiau, kad aš ten buvau atsitiktinis svečias. Tuo metu beveik pusė Lietuvos (ypač vyresnio amžiaus moterys) kentėjo didžiulius sąnarių skausmus ir netikėjo, kad gali būti bent koks išsigelbėjimas. O jis buvo.
Užsienyje masiškai keitė susidėvėjusius sąnarius, ir žmonės vėl gyveno visavertį gyvenimą. Išgirdęs apie tokius stebuklus kaip endoprotezai, susiradęs medikų, kurie sutiktų pasitobulinti, pradėjau ieškoti kelių į Vyriausybės rūmus.
Išnaudojau kiekvieną galimybę - net kavos gėrimą. Pasisekė. Įrodžiau, kad „pusė Lietuvos tikrai bus dėkinga“.
Vienais metais endoprotezams buvo paskirta 300 tūkstančių litų, o kitais - net 3 milijonai. Supratę, kad tai jau ne neįgaliųjų organizacijos reikalas, tuos rūpesčius perleidome Ligonių kasoms.
Bet kadangi kavos puodelis buvo toks veiksmingas, iš premjero dar iškaulijau 110 mikroautobusų, kurie turėjo būti skirti neįgaliųjų aptarnavimui. Jie buvo perduoti rajonų socialinėms tarnyboms. Tik gaila, kad dažnai buvo naudojami ne pagal paskirtį.
Šiandien, kai chirurgai beveik kiekviename rajone keičia sąnarius, kai prie reabilitacijos centrų matau dešimtis žmonių, besidžiaugiančių, kad baigėsi jų „galgotos“, prisimenu tą pradžią ir tyliai pasidžiaugiu, kad kava buvo gera.
