Šiemet debiutuoja jau penkta „Hyundai Santa Fe“ karta, o mano testuotas modelis yra trečios kartos versija, gaminta 2012–2018 metais – istorija rodo, kad „Hyundai“ naują flagmaną pristato kas šešerius metus.
O pirmoji karta debiutavo dar 2000-aisiais – „Santa Fe“ buvo pirmasis „Hyundai“ padidinto pravažumo automobilis, kurį gamintojas labai toliaregiškai pristatė tada, kai SUV ir krosoverių mada buvo tik įsibėgėjanti.
Vėliau sekė 2006 metais debiutavusi antroji karta, 2012 metais pasirodė ir čia apžvelgiamas modelis (atnaujintas 2016 metais) – Europoje jis buvo vieno dydžio, o štai JAV ir keliose kitose rinkose jį buvo galima rinktis ir didesnėje versijoje, kurios ilgis siekė 4,9 m (europinė versija buvo 4,7 m ilgio).
Ir jei už Atlanto trumpesnė versija buvo galima tik penkių sėdimų vietų, tai Senajame žemyne vienintelį kėbulą buvo galima rinktis ir su septyniomis sėdimomis vietomis. Bet akivaizdu, kad dvi trečios eilės sėdynės čia tinkamos tik trumpoms kelionėms, tad europietišką „Santa Fe“ variantą geriau vertinti kaip erdvų penkiavietį SUV su didele, nuo 585 iki 1680 l talpinančia bagažine.
Automobilis galėjo turėti tiek priekinius, tiek ir visus varančiuosius ratus su galimybe blokuoti tarpašinį diferencialą. Debiuto metu „Santa Fe“ buvo siūlomas ir su atmosferiniu benzininiu 2,4 l 192 AG motoru, po atnaujinimo Europoje liko vienintelis 2,2 l turbodyzelinio variklio, pasiekiančio 200 AG, pasirinkimas (varikliai buvo galimi tiek su mechaninėmis, tiek ir šiame segmente labiau tinkančiomis automatinėmis pavarų dėžėmis).
Žinoma, keturių cilindrų turbodyzelinis motoras nebuvo toks galingas kaip kitose rinkose galimi V6 motorai, bet optimalus pasirinkimas europiečiams, kuriems aktualu mažos degalų sąnaudos. Tuo labiau, kad tada dar niekas labai nesuko galvos dėl dyzelinių variklių kietųjų dalelių taršos. Tačiau kitos – ketvirtos kartos modelis – po atnaujinimo jau turėjo tik hibridines benzinines pavaras su turbobenzininiu 1,6 l motoru.
Bet jei ne šis vienintelis variklio pasirinkimas, „Santa Fe“ maloniai stebina savo kokybiška aukštos klasės apdaila, prilygstančia vokiškiems „Premium“ SUV automobiliams. Nors, visgi jis buvo lyginamas su tokiais labiau įperkamais modeliais kaip „Subaru Outback“, „Honda CR-V“, „Toyota RAV4“ (tiesa, visi jie turėjo tik penkias sėdimas vietas) ar bendraplatformiu „Kia Sorento“.
Aukštą klasę patvirtina ir važiavimo kokybė, išskyrus nebent gana garsiai girdimą motorą. Tačiau aerodinaminis triukšmas nedidelis, valdymas maloniai stebina tiksliai veikiančia vairo sistema, tik štai dėl to kažkiek nukentėjo didelių duobių amortizavimas – neišvengiamas balansas, norint užtikrinti vokiškiems SUV prilygstančias važiavimo savybes (tuo labiau, kad „Santa Fe“ neturėjo reguliuojamo standumo pakabos).
Kaip sako „Bosh Car Service“ specialistai, šis turbodyzelinis motoras yra patikimas, tačiau mėgsta deginti alyvą, taip pat „Common Rail“ tiesioginio degalų įpurškimo sistema yra jautri degalų kokybei, o sistemos remontas yra brangus. Taip pat nepigiai atsieis ir variklio grandinės keitimas (apie sudilusią grandinę praneša automobilio kompiuteris) – korėjietiškų automobilių dalys brangesnės nei, pavyzdžiui, „Volkswagen“ automobilių, kuriems siūloma daug neoriginalių, tačiau kokybiškų dalių.
Daugiau apie naudotą trečios kartos „Hyundai Santa Fe“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
