Pirmasis meistras mieste
„Buvau gal kokių 5 metų, taip norėjau dviračio-arkliuko, kad parduotuvėje į jį žiūrėjau ir verkiau, o tėvai man aiškino, kad labai brangu, kiek duonelės galima už tiek nupirkti“, – vaikystę prisiminė panevėžietis Gintaris Audickas, su žmona Aušrine Audicke įkūręs privačią dviračių ekspoziciją. Panevėžiečiai paprastai ją vadina tiesiog muziejumi.
Užtat dabar panevėžiečiai turi visokiausių dviračių – nuo vadinamojo kaulakračio, voro, cirko vienračio iki „neužmušamųjų“ ereliukų ir kregždučių.
Prieš kelis dešimtmečius G.Audickas garsėjo Panevėžyje kaip dviračių taisytojas. Tais laikais daugelis žmonių aplankstytą ratą, sugedusią grandinę pakaldavo plaktuku ar po ranka pasipainiojusiu akmeniu, tad, be jo, daugiau tokių meistrų nebuvo.
Netgi jo veiklos patente buvo įrašytas radijo technikos remontas, nes oficialiai nebuvo tokio punkto kaip dviračių restauravimas ar taisymas.
Tik laikui einant daug kas perprato, kad sugedusią transporto priemonę verčiau patikėti specialistui.
Ant rėmo – kopėtėlės
Ekspozicijos šeimininkai korespondentę pirmiausia nuvedė prie vadinamojo voro. Šis eksponatas labiausiai sudomina daugelį lankytojų, o ypač – vaikus.
Tai XIX amžiaus 2-ojoje pusėje Vokietijoje pagamintas tikras meno kūrinys. Daugelis tik nuotraukose yra matę šį „keistuolį“ didžiuliu priekiniu ratu ir palyginti mažyčiu galiniu.
Ar eksponato savininkas bandė laimę juo pasivažinėti? Juk daugumą dviračių jis pats išbandęs!
To paklaustas, G.Audickas svarstė, kad šiuo dviračiu greičiau jau sprandą nusisuksi nei kur nors nuvažiuosi. Bet parodė, kad medinę sėdynę pasiekti būtų galima „kopėtėlėmis“ – ant lanko išlietais strypais. Jis dar pastebėjo, kad originali sėdynė būtų iš odos, o šioji – savadarbė, medinė.
Panevėžiečiams tiesiog pasisekė įsigyti šitą dviratį iš vokiečio. Voro didysis ratas buvo sulamdytas, stipinai sutrūkinėję, o buvęs savininkas nesugebėjo jo sutaisyti. Taigi numetė į rūsį, o po kurio laiko paskelbė internete parduodantis. Skelbimą pastebėję Audickai išskubėjo į Vokietiją pirkti voro. Nebuvo kada gaišti ir svarstyti, nes tokie dviračiai jau retenybė, muziejų eksponatai.
Į turgų vieno neleidžia
„Kol nenuvykome ir nepamatėme voro savo akimis, labai jaudinomės, ar jis toks, kaip įsivaizduojame, ar pavyks jį įsigyti“, – jaudinančią kelionę prisiminė A.Audickė.
Kolekcininkai dažniausiai vyksta dviračių ieškoti į specialius turgus, kur parduodami senoviniai automobiliai, motociklai, dviračiai.
Moteris juokėsi, kad vieno sutuoktinio neišleidžia, nes ne kartą yra buvę, kad kaina jam pasirodo per didelė, todėl grįžta tuščiomis rankomis.
„O aš manau, kad jei jau ryžomės rinkti kolekciją, tai nereikia pinigų gailėti. Geras daiktas turi vertę ir nepigiai kainuoja“, – aiškino moteris.
Už šį vorą jiedu sumokėjo tiktai tūkstantį eurų. Kodėl „tiktai“? Mat jie kainuoja apie 6–9 tūkstančius.
Šalia voro – 1860 metų švediškas kaulakratys mediniais ratais. Taip dviratis vadinamas ne atsitiktinai, nes važiuojant per kietą nelygų grindinį gerokai kaulus pakratydavo.
G.Audickas aiškino, kad dviračių ratai būdavo tokie kaip ir vežimų, tik vėliau ant jų pradėjo dėti gumą, bet iš pradžių irgi – kietą.
XIX amžiaus pabaiga ir XX pradžia buvo laikas, kai dviračiai greitai tobulėjo ir gražėjo.
Gavo ir dviračio dokumentus
Išvydus ryškiai raudoną dviratį, pirma šovusi mintis – kad jis moteriškas. Bet paaiškėjo, kad jis tarnavo panevėžiečiui ugniagesiui. Dviratis nelabai senas, kokio pusės šimto metų.
Ugniagesių vadas šiuo dviračiu mindavo į darbą. Bet tokiais pat, tik su gelbėtojams būtinu bagažu, vyrai vykdavo ir į iškvietimus. Siauromis gatvelėmis palyginti gan greitai pasiekdavo nelaimės vietą.
Yra ir karo krovininis, paštininkų naudoti dviračiai.
Dar vienas dviratis – buvusio jo savininko gyvenimo istorija. Tuomet 9 metų berniukas jį gavo dovanų. Tėvai buvo tikrai dosnūs, nes už tą pačią sumą būtų galėję įpirkti 2 ar 3 karves.
Kai savininkui tapo per sunku atsisėsti ant dviračio, tai iš Audickų pasiėmė paprastesnį, o savąjį atidavė su visais išsaugotais dokumentais. O tai jau retas dalykas.
„Net rankenų gumos originalios“, – vertingais mainais džiaugėsi G.Audickas.
Klaidino didžiulė kaina
Be dviračių, ekspozicijoje – ir vaikiškos minamos mašinėlės, paspirtukai. Mažieji lankytojai nustemba, kad jie jau senokai gaminami. Yra net šiuolaikių „transformerių“ – atsukai 4 varžtus, ir lieka paspirtukas.
Bet mažieji labiausiai susidomi rankomis varomu triratuku, skirtu neįgaliems vaikams važinėti po kambarį. Sovietmečiu kainavę 20 rublių, jie buvo pardavinėjami parduotuvėse.
„Atėję vaikai vis klausia, ar gali juo pasivažinėti. Leidome ir visam gyvenimui pasimokėme iš savo klaidos – vaikai dėl jo susipešė. Viena mergaitė kampe verkė, kad niekur neis, kol ir ji nepasivažinės“, – pasakojo Audickai.
Po šios ašaromis aplaistytos vaikų „pramogos“ daugiau važinėtis niekam neleidžiama.
Ekspozicijoje yra ir neįgaliems suaugusiesiems skirti vežimėliai-dviračiai. Vienas – sovietinis, kaip kirviu tašytas, kitas vokiškas, gerai pagamintas.
Pastarąjį Audickai parsivežė iš Rygos ligoninės. Buvo tvarkomas rūsys, ir darbininkai jį rado užverstą šiukšlėmis. Jiems buvo pasakyta visko atsikratyti, bet vienas paskelbė internete. Tik kainą nurodė nežmoniškai didelę.
G.Audickas nusprendė paskambinti ir sužinojo, kad nurodytoji suma yra klaidinga, pridėta nereikalingų nulių. Nusipirko už maždaug 200 eurų.
„Nejauku ten buvo. Rūsiais vedė vedė, sunerimau, ar beišeisim“, – juokėsi A.Audickė.
Dviratininkai vis partrenkdavo
Tarp eksponatų – ir cirko akrobatų naudoti vienratis bei dviratis.
G.Audickas aiškino, kad stipriau pamynus dviratį, priekinis jo ratas savaime kyla. Juo galima važiuoti ir priekin, ir atgal, vairas visaip sukiojasi. Gamintas konkrečiam akrobatui pagal sudėjimą ir svorį.
Vienas dviratis – su rėmu, pagamintu iš kvadratinio vamzdžio. Net G.Audickas kito tokio nematęs. Ant dalies dviračių uždėtos lyg nupintos apsaugos – kad moters sijonas neįsipainiotų tarp stipinų.
Panevėžiečių ekspozicijoje yra pašto ženklų su pavaizduotais dviračiais, skambučių ir žibintų, numerio ženklų, labai tikslių modeliukų, praėjusiame amžiuje gamintų Viktorijos laikų dviratukų kopijų.
Yra ir tandemas, panašus į tokį, kuriuo G.Audickas dalyvaudavo dviratininkų varžybose. Jis, silpnaregis, sėdėdavo gale, o priekyje – gerai matantis porininkas.
A.Audickė taip pat yra silpnaregė. Ji prastai matė iki operacijų ir vaikystėje – koks paradoksas – labai kentėdavo nuo dviratininkų.
„Vaikystėje dviračiais vis mane partrenkdavo. Pagalvodavau, kas čia yra, bene aš juos pritraukiu. O taip išėjo, kad dviračiai tapo mūsų pomėgiu, o Gintariui – ir darbu“, – kalbėjo A.Audickė.
