Henris Fordas neišrado konvejerio, jis tik pritaikė jį automobilių gamyboje. Pirmieji įtaisai panašūs į konvejerius buvo naudojami dar senovės Egipte, Kinijoje, indijoje ir kitose šalyse, dažniausiai – vandens tiekimui.
Reikia pripažinti, kad ir automobilių gamyboje pirmasis konvejerį ėmė naudoti ne „Ford“. Tiesą sakant, pirmasis 1901 metais konvejerį ėmė naudoti „Oldsmobile“ automobilių gamintojas „Curved Dash“ modelio gamyboje, bet „Oldsmobile“ netapo tuo gamintoju, kuris pradėjo gaminti masinius automobilius.
Pasak legendos, H.Fordas konvejerio idėją nusižiūrėjo Čikagoje, mėsos paruošimo įmonėje, kur ant kablių pakabinta apdirbta skerdiena buvo gabenama į mėsos paruošimo cechą. Šis vaizdas tapo įkvėpimo šaltiniu pritaikyti tai automobiliams.
Jis sugalvojo, kad net labai menkai kvalifikuotas darbininkas gali būti išmokomas atlikti vieną ar porą funkcijų. Jam dėl to nereikia išmanyti mechanikos ir turėti inžinerinio išsilavinimo. Tai leido ne tik labai paspartinti gamybos procesą, bet ir smarkiai atpiginti gamybos kaštus.
Tuo metu, kai kiti gamintojai turėdavo išlaikyti kvalifikuotą darbininkų brigadą su labai aukšta kvalifikacija, kuri galėtų surinkti praktiškai visą automobilį nuo pat pirmojo varžto, H.Fordas galėjo samdyti darbuotojus su itin menka kvalifikacija, tai yra, gerokai pigesnę darbo jėgą.
Tai leido pardavinėti automobilius už gerokai mažesnę kainą negu konkurentai ir pirmą kartą istorijoje naują automobilį galėjo nusipirkti ir vidutinės klasės atstovai.
1913 m. gruodžio 1 d. gamykloje Mičigane buvo paleista pirmoji tikrai masinio automobilio gamyba. Čia pradėjo veikti „Ford Model T“ automobilio gamybos konvejeris. Tai buvo labai neįprastas automobilių gamybos būdas, apvertęs aukštyn kojomis visą automobilių pramonę.
Tačiau nedaug kas žino, kad „Ford“ konvejerį savo gamykloje įvedė palaipsniui. Viskas prasidėjo keleriais metais anksčiau, kai H.Fordas sumąstė, kad reikia sudėti detales iš eilės pagal gamybos procesą.
Vienos turi būti sumontuotos ant nuogo automobilio rėmo, o tą rėmą darbininkai tempė per cechą pririšę virvėmis, o pakeliui kiti pradėjo montuoti detales. Tai iš karto leidžia sutrumpinti darbo procesą nuo dviejų savaičių iki vos poros dienų.
H.Fordas suprato, kad tai veikia, o prieš pat įvedant konvejerį į masinę gamybą, dar pasirūpino, kad specialiais vežimėliais į darbo vietas būtų tiekiamos reikalingos detalės, taip darbininkai, nesitraukdami nuo tiesioginio darbo, galėjo rinkti automobilius, kai tuo metu kiti mažai kvalifikuoti darbininkai detales gabendavo į jų darbo vietą.
Taip pamažu H.Fordas optimizavo automobilių gamybą iki tais laikais neregėto lygio. Vidutiniškai kas pusantros valandos „Ford“ pagamindavo po naują mašiną. Taip gimė šiuolaikinių automobilių gamyba.
Pirmieji konvejeriai atrodė labai archajiškai. Sistema buvo sudaryta iš virvių, lynų ir buvo labai primityvi, tačiau itin efektyvi. Paraleliai konvejerius „Ford“ pradėjo naudoti atskiriems komponentams rinkti, pavyzdžiui, įvestas konvejeris starteriams ir generatoriams leido net tokių, sąlyginai paprastų, dalių gamybos laiką sutaupyti beveik tris kartus.
Rezultatas kalba pats už save, jeigu iki konvejerio „Ford“ pagamindavo iki dešimties tūkstančių automobilių per metus, tai optimizavus gamybą ir įdiegus konvejerius daugeliui gamybos procesų, 1921 metais per metus buvo surenkamas beveik milijonas „Ford“ automobilių.
Tai atsispindi ir kainoje. Vos paleidus „Ford Model T“ gamybą 1908 metais, jis kainavo 550 dolerių, tačiau optimizavus gamybą ir išplėtus konvejerius visiems gamybos procesams, naujas „Model T“ 1926 metais kainavo vos 290 dolerių. Net pavertus šią sumą į dabartinius pinigus, naujas „Model T šiandien kainuotų mažiau nei 5 tūkst. dolerių.
„Ford“ dėl savo masinės gamybos geriausiais laikais užėmė net pusę automobilių rinkos visame pasaulyje. Vien tik „Model T“ buvo parduota daugiau kaip 15 milijonų ir toks kiekis ilgą laiką buvo nei vienam gamintojui nepasiekiama svajonė. Tik praėjusio amžiaus pabaigoje po daugiau kaip pusės amžiaus jį aplenkė „Volkswagen Beetle“, „Toyota Corolla“ ir dar keli modeliai.
Konvejerio įdiegimas leido įvesti ir dar vieną itin svarbią detalę – darbininkams pradėta mokėti ne už tai, kiek jie pagamina, bet už darbo valandas, o iš pačių darbuotojų nereikėjo reikalauti aukštos kvalifikacijos.
Kaip pasakoja pats H.Fordas, beveik pusė darbuotojų prie konvejerio galėjo stoti vos po vienos dienos mokymo. Trečdaliui pakako mokytis mažiau nei savaitę ir tik kas dešimtas turėjo mokytis bent mėnesį, kad galėtų pradėti dirbti savarankiškai.
