– Kiek metų esate prie vairo, ar prisimenate pirmąsias vairavimo pamokas, kokios jos buvo? – pasiteiravau Ž.Vaškytės-Lubienės.
– Vairuotojo pažymėjimą įgijau 2001-ųjų sausį. Bet, žinoma, vairuoti mokiausi dar vidurinėje mokykloje važinėdama Skuodo rajono keliukais. Ir turbūt, kaip daugelis vaikų, pirmą kartą vairą paėmiau į rankas sėdėdama tėčiui ant kelių. Labai smagu būdavo pačiai įvairuoti į kiemą.
– Kokiais automobiliais esate važinėjusi?
– Esu vairavusi nuo paprasčiausių miesto mažuliukų iki „Porsche 911“, karinį ir lenktyninį automobilį. Mėgėjiškose lenktynėse ir raliuose esu išbandžiusi ne vieną greitą automobilį. Žinoma, asmeniniai automobiliai gerokai kuklesni.
Bet šiaip man visada smagu išbandyti naują automobilį, jo galimybes. Dar viena smagi patirtis buvo Metų automobilio rinkimai. Kokie skirtingi automobiliai ten atrenkami ir kaip smagu išbandyti, dalintis patirtimi ir įžvalgomis su kolegomis žurnalistais, automobilių gamintojų atstovais.
– Kaip įsigyjate automobilius – perkate iš salono, žmonių ar turgaus? Kokios turite patirties – galbūt yra tekę skaudžiai nukentėti?
– Kaip ir visi, mes su vyru irgi turime visokių istorijų. Esu pirkusi ir iš automobilių salono, bet pastaruoju metu įsigyjame iš žmonių. Edgaras yra radęs puikų „Subaru“ meistrą, mums šios markės automobiliai patinka, tad pastaraisiais metais tai būna dažniausias pasirinkimas. Dabar važinėjame „Subaru Legacy“.
Esame kadaise įsigiję visureigį, tai jis tiek gedo, kad pavargome tvarkyti, nors pardavėjas buvo tokio sąžiningumo ir gerumo žmogus, kad kas kartą mums padėdavo. Bet paskui nusprendėme šį automobilį parduoti.
Automobilio parinkimą ir priežiūrą esu patikėjusi Edgarui, bet prieš pirkdamas jis manęs atsiklausia. Abu dedame pliusus ir minusus, paskui nusprendžiame, kuris variantas tinkamiausias.
– Kur dažniausiai driekiasi jųdviejų keliai?
– Kasdien vežu vaikus, vykstu į darbą, filmavimus, susitikimus, tad maršrutai panašūs. Vasarą kelionės ilgesnės, nes nuvykstame prie jūros, o Edgaras apskritai suka rekordinius kilometrų skaičius, nes visą vasarą koncertuoja pajūryje ir grįžta namo. O dar ir kitose Lietuvos vietose jis dainuoja ir groja. Taigi kartais žmonės net netiki, kad įmanoma Lietuvoje tokius skaičius prisukti.
– O kuris dažniau vairuojate kelionių metu – jūs ar vyras Edgaras? Kuris tai daro geriau?
– Vairuoja tas, kuris mažiau pavargęs, jei kalbame apie ilgas keliones. Kasdien dažniausiai aš rytais laviruoju, kad išvengiau spūsčių ir laiku nuvežčiau vaikus į mokyklą. Edgaras gal atsargesnis, ramesnis vairuotojas. Aš mėgstu greitį, bet gimus vaikams įsijungė stiprus saugumo jausmas, tad skubu saugiai.
– Ar ginčijatės su Edgaru dėl vairavimo stiliaus?
– Ne, nekritikuojame vienas kito. Nebent skubame, o Edgaras užsikalba ir rieda lėtai, tada jau aš minkau šalia sėdėdama tą įsivaizduojamą greičio pedalą. Arba jam keliukus visokius nurodau, kur galima išvengti spūsčių, greičiau nuvažiuoti.
– Kiek daugiausia kilometrų esate įveikusi vienu sykiu, vienos kelionės metu?
– Kelionė Vilnius–Skuodas jau tokia įprasta, kad nebegaliu jos išskirti. Kai į užsienį vykome, neskaičiavau, kas kiek kilometrų keitėmės. Aš galiu ilgai vairuoti, bet jei jaučiu, kad ima miegas, stoju, pavaikštau, pajudu.
Jei šalia yra vairuotojas, pasikeičiame, jei nėra, tada sumažinu temperatūrą automobilyje, geriu daug vandens ir garsiai dainuoju. Man tai padeda neužmigti.
– Dabar kuriate laidą apie tvarumą, kaip tai pasireiškia keliaujant automobiliu? Galbūt praktiškai taikote ekonominio vairavimo įgūdžius, pilatės taupesnius degalus?
– Kur tik galiu, einu. Stengiuosi ir šeimos maršrutus taip sudėlioti, kad nereikėtų dviem automobiliais daug važinėti, kad nestovėčiau spūstyse. Geriau jau sustoju pakeliui ir tą laiką pralaukiu, užsuku į kavinę, parduotuvę ar knygyną. Nors iš pastarojo neišeinu be knygos, tai turbūt sutaupymas tokiais atvejais nebegalioja. Gyvenant Vilniuje ir turint vaikų, kurie lanko ne tik mokyklą, bet ir būrelius, tikrai reikia laiko planavimo įgūdžių.
Degalus pilu toje degalinėje, kurios filosofija kuo artimesnė tvarumui. Yra tokių, į kurias net neužsuku, kad ir kokiomis akcijomis viliotų.
– Galbūt svarstote įsigyti elektromobilį ar hibridinį automobilį?
– Aš vis pasvajoju apie elektromobilį. Bet kol kas infrastruktūra nėra tokia patogi. Tikiu, kad po poros metų jau vairuosiu elektra varomą mašiną, labai norėčiau.
Vis bandau vyrą įtikinti, bet jis man pažeria argumentų, su kuriais negaliu nesutikti. Dar turi šalis gerokai pasistengti, kad elektromobilio vairavimas būtų patogus, nes tikrai man liūdna autostradoje karštą vasaros dieną prasilenkti su vėžlio žingsniu slenkančiu prabangiu elektromobiliu, kuris priverstas taupyti energiją, nes iki įkrovimo stotelės dar toli.
– Anuomet vienoje televizijų vedėte laidą apie automobilius – ką naujo sužinojote apie mašinas, techniką?
– Buvo smagus ir įdomus laikas. Pamenu, tada su kolegomis vykome ir į automobilių parodą Paryžiuje. Tuo metu elektromobiliai dar skambėjo kaip labai tolima ateitis, bet jau traukė ir norėjosi tikėti, kad tai ateis pas mus greičiau. Grįžusi dar turėjau progą išbandyti pirmąjį „Tesla“ modelį. Buvo ypatingas jausmas visu greičiu pajudėti į kalną.
– Kokia esate vairuotoja, kokios įtakos kelyje turi žemaitiškas temperamentas?
– Patinka kalneliai ir posūkiai. Lenktynėse man patikdavo slalomas. Labai patinka automobilio stabilumas ir gebėjimas išsilaikyti posūkiuose. Kai kartą pavežiau vaikų auklę, kuri kažkur skubėjo, iš jos reakcijų supratau, kad mano vaikai jau pripratę prie slalomo režimo. Bet, žinoma, nerizikuoju.
Lenktynėse įgyti įgūdžiai praverčia tiek stabdant, tiek posūkiuose, tiek pajaučiant automobilį ir jo galimybes. Vis dėlto turime save labai saugoti. Kai vežu vaikus, vairuoju ramiau nei važiuodama viena. Nors ir viena nelakstau kaip be galvos ir nekeliu rizikos sau ir kitiems.
– Kokie vairuotojai kelyje jus gali suerzinti? Kaip sprendžiate konfliktines situacijas prie vairo?
– Labiausiai erzina piktybiniai, kurie tyčia važiuoja lėčiau, nei galima, ir neleidžia aplenkti, didina greitį, kai jau mato, kad lenki jį. O jei aplenki, vejasi, pyksta. Aš tikrai nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie savo gyvenimo bėdas sprendžia keliuose. Jei ne ta nuotaika, gal geriau likti namie ar eiti pėsčiomis?
Visada stengiuosi suprasti kitą vairuotoją, jei jis nesielgia piktybiškai. Juk niekada negali žinoti, kodėl pro šalį prašvilpia automobilis: gal veža žmoną gimdyti, gal sužeistą vaiką ir panašiai. Padirbusi nemažai metų žinių laidoje žinau, kad situacijų būna įvairių.
– Kaip atrodo jūsų automobilio salonas – ar visuomet skrupulingai prižiūrite automobilį, o gal tam stinga laiko? Ką visuomet su savimi vežiojatės?
– Na, koks skrupulingumas, kai turi vaikų? Tokia naivumo forma aš nesergu. Automobilis turi būti žmogaus įrankis, o ne paversti jį savo tarnu. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie turi marias laiko ir gali blizginti automobilį ar laukti, kol ant jo nukris dulkė. Aš randu kitų užsiėmimų, veiklos turiu per akis.
Būdama motina visada automobilyje turiu drėgnų ir sausų servetėlių, vandens. Kai vykstame į ilgesnę kelionę, įsidedame dar ir užkandžių, kurie netrupa, nebyra. Stengiuosi palaikyti tvarką, bet prieš įlipdama į automobilį batų nenusiaunu ir nededu į specialią dėžutę. Girdėjau, kad esama tokių vairuotojų.
