Visi šie modeliai, kuriuos aptarsime, padarė poveikį automobilių gamybos pramonei, dažnai jaučiamą ištisus dešimtmečius.
„Ford Model T“ (1908 m.)
„Model T“ šiame sąraše yra ne todėl, kad jis buvo itin revoliucionarus – taip nebuvo, tačiau jo gamybos būdas visiškai pakeitė taisykles.
Nors visi mano, kad „Ford Model T“ buvo pirmasis masiškai gaminamas automobilis, taip nebuvo – tai buvo „Oldsmobile Curved Dash“, kurio 19 tūkst. egzempliorių buvo pagaminta 1901 – 1907 m.
Vis dėlto, tai buvo prieinamas „Ford“, kuris iš tiesų leido pradėti masinę gamybą. Vienu metu daugiau nei pusė Amerikos keliuose važinėjančių automobilių buvo „Ford Model T“.
„Lancia Lambda“ (1923 m.)
Iki 1923 m. visi automobiliai turėjo atskirą važiuoklę, kuri suteikdavo kėbului taip reikalingo tvirtumo, tačiau vėliau pasirodė „Lancia Lambda“ su vienalyte konstrukcija.
Stipresnė, lengvesnė ir pigesnė konstrukcija, kurią pagrindiniai automobilių gamintojai pradėjo naudoti tik XX a. septintajame dešimtmetyje. Štai kokia pažangi buvo „Lambda“.
„Chrysler Airflow“ (1934 m.)
Dėl to, kad šis automobilis nebuvo komerciškai sėkmingas, konkurentų automobilių bendrovės iš pradžių nenorėjo pernelyg kopijuoti jo aerodinaminio stiliaus, tačiau „Chrysler Airflow“ vis tiek turėjo didžiulę įtaką.
Būtent šis automobilis dizaineriams padėjo suprasti, kad norint, jog automobilis būtų tikrai efektyvus, jis turi geriau skrosti orą nei visi prieš tai buvę automobiliai.
Pokario metais aptakesnis „Airflow“ dizainas tapo norma.
„Chevrolet Corvette“ (1953 m.)
Stiklo pluoštas buvo stebuklinga 1950-ųjų medžiaga. Ji leido mažos apimties įmonėms siūlyti kėbulus, kuriais buvo galima perdaryti supuvusius prieškarinius automobilius.
Tuo tarpu JAV „Chevrolet“ buvo užsiėmusi pirmojo pasaulyje serijinio automobilio su stiklo pluošto kėbulu kūrimu – šį žingsnį visame pasaulyje kopijavo daugybė kitų sportinių automobilių gamintojų.
„Citroën DS“ (1955 m.)
Nors „Jaguar“ buvo pirmasis automobilių gamintojas, savo lenktyniniame „C-Type“ automobilyje sumontavęs modernios konstrukcijos diskinius stabdžius, šią technologiją keliuose įdiegė „Citroën“ su avangardiniu „DS“.
„Citroen DS“ priekyje įrengti diskiniai stabdžiai su elektriniu stiprintuvu, todėl jis stabdė taip, kaip joks kitas automobilis iki tol. Po metų „Triumph“ savo automobilyje „TR3“ taip pat naudojo diskinius stabdžius.
„Mini“ (1959 m.)
„Mini“ nebuvo itin pažangus techniniu požiūriu. Viskas, kas buvo įdiegta šiame mažame stebukle, jau buvo matyta kitur.
Tačiau „Mini“ pasiūlė keletą svarbiausių technologijų, kurios buvo sujungtos į vieną įperkamą pažangų paketą su skersai įmontuotu varikliu ir priekinių ratų pavara.
Netrukus po automobilio pasirodymo 1959 m. mikroautomobilių rinka buvo sunaikinta, nes „Mini“ viską darė didesniu ir geresniu mastu, dažnai ir už mažesnę kainą.
„Chevrolet Corvair“ (1960 m.)
„Chevrolet Corvair“ buvo įtakingas dėl blogų priežasčių. „General Motors“ šiek tiek pataupė galinės pakabos konstrukcijos sąskaita, todėl vairuotojas galėjo prarasti kontrolę avarinio manevro metu.
Aktyvistas Ralfas Naderis (Ralph Nader) atkreipė į tai dėmesį ir ėmėsi misijos padaryti automobilius saugesnius.
Jo knyga „Nesaugus važiuojant bet kokiu greičiu“ tiesiogiai paskatino įkurti Nacionalinę greitkelių eismo saugumo administraciją (National Highway Traffic Safety Administration), kuri sugriežtino automobilių projektavimo ir gamybos taisykles.
„Bonnet Djet“ (1962 m.)
1958 m. ant starto linijos išsirikiavo pirmieji „Formulės-1“ bolidai su per vidurį sumontuotais varikliais. Po ketverių metų ta pati technologija pasiekė ir kelius, kai Bonnet'o Djet'as sukūrė tobulai subalansuotą automobilį.
Siekiant sumažinti sąnaudas, visi viduryje sumontuoti mechaniniai agregatai buvo pasiskolinti iš „Renault“, o lengvas ir siauras stiklo pluošto kėbulas užtikrino puikų manevringumą.
Netrukus visi geriausi sportiniai automobiliai turėjo atitikti „Djet“ viduryje sumontuoto variklio formulę.
„Ford Mustang“ (1964 m.)
„Ford Mustang“ buvo „Pony“ automobilių kategorijoje, nes tai buvo nebrangi sportinė mašina, kurią buvo galima pritaikyti pagal savininko kišenę ir skonį.
1964 m. pradėtas pardavinėti „Mustang“ netrukus tapo greičiausiai parduodamu automobiliu istorijoje, todėl „Ford“ konkurentai neilgai trukus panoro atsigriebti.
Pirkėjai turėjo kur kas didesnį „Pony“ automobilių pasirinkimą, o „Mustang“ sėkmė tiesiogiai paskatino „Ford of Europe“ sukurti „Ford Capri“.
„Pontiac GTO“ (1964 m.)
Pagalvokite apie septintojo dešimtmečio amerikietišką automobilį. Tikriausiai pagalvosite apie V8 varikliu varomą kupė su didžiule galia. Kitaip tariant – „Muscle car“ kategorijos automobilį. Štai nuo ko viskas prasidėjo – 1964 m. „Pontiac GTO“.
Iš pradžių GTO nebuvo atskiras modelis. Tai buvo „Tempest“ pasirenkamasis paketas, tačiau 1966 m. „Pontiac“ pradėjo pardavinėti GTO kaip atskirą modelį.
Vėliau visa automobilių pramonė buvo susikoncentravusi į „muscle car“ kūrimą ir gamybą.
„Renault 16“ (1965 m.)
„Citroen“ pirmasis pasiūlė priekiniais ratais varomą hečbeką – 1939 m. „Traction Avant Commerciale“, tačiau koncepcija nebuvo labai populiari.
Hečbeką komerciškai sėkmingu padarė „Renault“ 1965 m. išleidusi naują modelį „Renault 16“.
Tai buvo pirmasis priekiniais ratais varomas hečbekas už prieinamą kainą ir sukūrė šabloną, kurį dabar visame pasaulyje naudoja visi didieji automobilių gamintojai.
„Volvo 140“ (1966 m.)
Ši savybė itin būdinga „Volvo“ automobiliams, todėl nieko nenustebins, kad bendrovė pristatė tiek daug su sauga susijusių pirmųjų gaminių, pavyzdžiui, 1959 m. – trijų taškų priekinį saugos diržą.
1966 m. 140-osios serijos automobilyje atsirado pirmosios deformacinės zonos, prireikė šiek tiek laiko, tačiau ilgainiui tokios saugos priemonės tapo itin svarbios automobilių pirkėjams ir išgelbėjo milijonus gyvybių.
„NSU Ro80“ (1967 m.)
1964 m. NSU pristatė „Wankel Spider“, tačiau „Ro80“ buvo automobilis, kuriame rotacinio variklio technologija tapo gana populiari.
Deja, NSU nesugebėjo užtikrinti patikimo variklio veikimo, todėl bendrovė bankrutavo ir ją išpirko „Volkswagen“ koncernas.
Jei tai nepanašu į didelį palikimą, tai turime padėkoti „Ro80“ bent už jo vėją apgaunantį dizainą, jis pakėlė aerodinamiką į visiškai naują lygį.
„Range Rover“ (1970 m.)
„Spyker“ keturiais ratais varomą automobilį pasiūlė dar 1903 m., tačiau tik 1941 m. pasirodžius „Jeep“, masiškai gaminami visureigiai tapo realybe.
1970 m. „Range Rover“, paveiktas keleriais metais anksčiau pasirodžiusio „Jeep Wagoneer“, perėmė prabangaus visureigio receptą ir tęsė automobilių gamybos žaidimą. Tai buvo prabangus automobilis, galintis nuvažiuoti beveik bet kur.
Šiandien „Range Rover“ vis dar laimi ir yra viršūnėje. Atrodo, kad visiškai nauja penktosios kartos versija irgi tęs šią temą.
„Triumph Dolomite Sprint“ (1973 m.)
Variklių, turinčių tik po porą vožtuvų viename cilindre, problema yra ta, kad galima pasiekti arba mažą sukimo momentą, arba didelę galią, bet ne abu.
Į kiekvieną cilindrą įmontuokite po keturis vožtuvus ir galėsite turėti viską vienoje krūvoje. Tai pastebėjo „Triumph“, kai 1973 m. pristatė pirmąjį masinės gamybos variklį su keturiais vožtuvais viename cilindre – „Dolomite Sprint“.
Ir vėl prireikė šiek tiek laiko, kol ši technologija prigijo, tačiau po daugiau nei dešimtmečio šešiolikos vožtuvų varikliai tapo gamybos norma.
„Volkswagen Golf GTi Mk1“ (1976 m.)
Hečbekai visada buvo skirti būti praktiškais šeimyniniais automobiliais. Mintis juos supriešinti su sportiniu automobiliu nebuvo prasminga, kol „Volkswagen“ inžinierių komanda laisvalaikiu nesukūrė „Golf“.
Kai 1975 m. Frankfurto automobilių parodoje buvo parodytas „Golf Sport“ projektas, „Volkswagen“ vadovybę nustebino aplinkos reakcija.
Gimė „karštas hečbekas“ ir netrukus atsirado daugybė jo pasekėjų.
„Saab 99 Turbo“ (1978 m.)
„Saab 99“ nebuvo pirmasis automobilis su turbokompresoriumi. Toks automobilis pasirodė 16 metų anksčiau, kai buvo sukurtas trumpai gyvavęs „Oldsmobile Jetfire“, o „BMW 2002 Turbo“ ir „Porsche 911 Turbo“ taip pat buvo sukurti anksčiau.
Ką padarė „Saab 99“, tai perkėlė šią technologiją į plačiąją rinką ir patobulino taip, kad automobiliu su turbokompresoriumi būtų galima važinėti kasdien, o ne tik lenktynių trasoje.
„Audi Quattro“ (1980 m.)
Galbūt „Quattro“ ir nebuvo pirmasis pasaulyje automobilis su keturių varančiųjų ratų pavara, tačiau jis buvo pirmasis, kuriame tokia technologija buvo suderinta su kitomis rimtomis eksploatacinėmis savybėmis.
„Quattro“ buvo neaplenkiamas ir dominavo visose ralio varžybose, tai paskatino konkurentus susigriebti ir kurti kitus aukštos klasės automobilius su keturiais varomaisiais ratais.
Turime būti dėkingi „Audi Quattro“ už nuo tokių automobilių, kaip „Citroën BX“ ir „Peugeot 405“ iki „Lancia Delta Integrale“ ir „Subaru Impreza“, atsiradimą.
„Plymouth Voyager“ (1983 m.)
1984 m. „Renault“ sukūrė pirmąjį automobilį Europoje, skirtą vežti žmonėms, tačiau ankstesniais metais „Chrysler“ pristatė pirmuosius pasaulyje „Dodge Caravan“ ir „Plymouth Voyager“.
Pasiūlydami keleiviams septynias sėdimas vietas ir kaip niekada lankstų interjerą, mažai kas galėjo numanyti, kokią įtaką ir didžiulį populiarumą šie automobiliai įgis.
Šiandien šios klasės automobilius iš esmės išstūmė visureigiai, kuriuose labai populiari septynių sėdimų vietų konfigūracija.
BMW M5 (1985 M.)
BMW nebuvo pirmasis galingas sedanas, tačiau jame buvo pristatyta koncepcija, kuri nuo tada tapo labai kopijuojama kitų gamintojų.
Kai BMW pristatė pirmąjį M5, sukurtą antrosios kartos 5 serijos sedano (E28) pagrindu, tik nedaugelis galėjo numanyti, ką kompanija išleis.
Nors šie ankstyvieji automobiliai išvystė 286 arklio galias, M5 buvo toks intriguojantis dėl to, kad atrodė vos sportiškesnis už 518i, tačiau tereikėjo jį „pažadinti iš miego“.
„Land Rover Discovery“ (1994 m.)
Būtent „Discovery“ supažindino mus su automobilio, visur galinčio vežti žmones, koncepcija. Žinoma, ir anksčiau buvo visureigių (įskaitant 1989 m. „Discovery“) su iššokančiomis sėdynėmis bagažinėje.
Vis dėlto, kai 1994 m. debiutavo „Discovery 2“, jame buvo sumontuotos atlenkiamos sėdynės, užtikrinančios šiuolaikinį saugumo ir patogumo lygį – idėja, kuri nuo to laiko buvo dažnai kopijuojama, bet niekada nebuvo visiškai analogiška.
„Renault Megane Scenic“ (1994 m.)
Po to, kai prieš dešimtmetį sėkmingai startavo miniveno konceptas, „Renault“ pasiūlė idėją, kuri iš pradžių buvo gana populiari – kompaktišką universalą, kuriame telpa septyni žmonės ir kuriam nereikia futbolo aikštės dydžio stovėjimo vietos.
„Scenic“ buvo sukurtas „Megane“ platformos pagrindu (ankstyvieji automobiliai buvo vadinami „Megane Scenic“, kad tai atspindėtų), tačiau iš tikrųjų tai buvo 5+2.
Neilgai trukus konkurentai irgi pristatė savo tokių modelių versijas ir jas gerai pardavinėjo, kol tokių automobilių rinką pavogė daugybė visureigių, kuriuose visuomet tilpdavo tik penki keleiviai.
„Toyota Rav4“ (1994 m.)
Prieš debiutuojant „Rav4“, buvo daug kitų tvirtų visureigių su keturių varančiųjų ratų pavara, pavyzdžiui, „Land Rover Defender“, „Suzuki SJ“ ir daugybė džipų, kurie buvo pagaminti anksčiau.
Be to, buvo ir „Toyota“ „Land Cruiser“, tačiau būtent „Rav4“ viską sudėjo į vieną labai patogų paketą, kuriame visureigio privalumai buvo suderinti su kompaktiško hečbeko efektyvumu.
Saugu sakyti, kad šis sprendimas pasiteisino su kaupu – šiandien šis modelis yra vienas geriausiai parduodamų automobilių pasaulyje.
„Toyota Prius“ (1997 m.)
Galbūt iš pradžių jis pasižymėjo nepatogiu stiliumi ir ribotu praktiškumu, tačiau Prius sukūrė hibridinio automobilio šabloną, kuris tampa norma.
Pirmą kartą pradėtas pardavinėti 1997 m., „Prius“ dvejais metais aplenkė visus konkurentus – po jo sekė „Honda“ su futuristinės išvaizdos „Insight“.
2030 m. hibridinis automobilis bus vienintelis iškastiniais degalais varomas automobilis, kurį bus galima įsigyti Jungtinėje Karalystėje.
„Nissan Qashqai“ (2006 m.)
Panašu, kad krosoverių rinka klesti jau seniai, tačiau „Qashqai“ laikomas automobiliu, kuris davė pradžią šiai madai.
Iš esmės tai buvo kompaktiško visureigio formulė, kuri buvo dar labiau patobulinta ir papildyta universalumu bei efektyvumu, kad pirkėjai galėtų mėgautis visureigio privalumais, tačiau mažesnėmis eksploatavimo išlaidomis.
Nuo antrosios automobilio kartos Šiaurės Amerikoje šis automobilis parduodamas kaip „Rogue Sport“.
„Nissan Leaf“ (2010 m.)
Nuo tada, kai pasirodė „Nissan Leaf“, elektromobilių sektorius nepaprastai pasikeitė. Net ir dabar pernelyg daug elektromobilių yra pagaminti iš automobilių, iš pradžių skirtų naudoti iškastinį kurą.
„Leaf“ parodė, kad ant balto popieriaus lapo kuriant naują konstrukciją galima pagaminti vien tik elektra varomą šeimos automobilį, kuris būtų erdvus, gerai važiuotų, būtų įperkamas ir, bent jau miesto gyventojams, jo nuvažiuojamas atstumas būtų pakenčiamas.
„Tesla Model S“ (2012 m.)
Tai buvo pirmasis elektromobilis, kurio vieno įkrovimo atstumas siekė daugiau nei 250 mylių (apie 400 km) ir kuris galėjo patogiai įsilieti į daugumos savininkų gyvenimą. Superautomobilio charakteristikos buvo lyg vyšnaitė ant torto.
Praėjus dešimčiai metų nuo „Tesla“ pasirodymo, jos pagrindiniai konkurentai vis dar bando ją pasivyti, tačiau nesuklyskite – tai automobilis, kuris iš tiesų pradėjo perėjimą į elektromobilių ateitį.
Parengta pagal autocar.co.uk informaciją.
