– Daug metų kasdien važinėjote Seimo link, o dabar jau keliai driekiasi kitur. Ar dėl to kaip nors pasikeitė jūsų vairavimo stilius? Matyt, kelyje sulaukiate ir mažiau dėmesio? – pasiteiravau A.Čapliko.
– Jei veidas yra žinomas, dažnai gali pamatyti piršto ar delno parodymą, išgirsti repliką, ypač jei kelyje ką nors neatsargiai padarei, kilo avarinė situacija. Manau, su tuo susiduria visi bent kiek viešesni asmenys. Kai buvau politikoje, išgirsdavau: „Tai va kokie politikai!“ Dabar viskas paprasčiau, gyventi tapo ramiau. Žinoma, dar kartais matau į mane nukreiptų žvilgsnių, matyt, daliai rinkėjų įsikirtau į atmintį.
– Galbūt grįšite į politiką? Kitąmet – net keleri rinkimai.
– Politika yra priklausomybė ir aš ją turiu, man įdomu stebėti politinį lauką, nuo jo nenutolstu. Aišku, lengviau būti stebėtoju, vertintoju. Dabar man labai lengva pasakyti: „Koks kvailys galėjo priimti tokį įstatymą?“ Kol kas neturiu planų grįžti į politiką, bet juk niekada negali sakyti „niekada“. Dirbu verslo politikos konsultantu, esu registruotas lobistas, vadovaujantis kelioms asociacijoms.
– Ar patogu gyventi Vilniuje, matyti, kaip jis tvarkomas?
– Mes, miestiečiai, turime susitaikyti, kad automobilių spūsčių buvo, yra ir bus, tai neišvengiama. Bet man nepatiko buvusios miesto valdžios sprendimai, darantys miestą nepatogų gyventi miestiečiams. Gatvių siaurinimas, įvairūs apribojimai nesukuria patogumo. Toks įspūdis, kad buvo kariaujama su miestiečiais, bet karo tikslo niekas nesuprato.
Suprantu siekį, kad šiame mieste būtų daugiau važinėjama dviračiais, bet Vilnius – ne Amsterdamas ar Kopenhaga. Tegul jie pasiūlo jaunai šeimai per Kalėdas sėsti ant dviračio ir minti su vaikais pasižiūrėti eglutės. Kažkoks atitrūkimas nuo realybės... Dėl klimato Vilniuje dviratis niekada nebus pagrindinė susisiekimo priemonė. Suprantu daugelio vilniečių pasipiktinimą dėl siaurinamų gatvių, juk tai negali būti emocinis sprendimas, visų pirma reikia atlikti transporto srautų analizę ir tik tada daryti vienus ar kitus žingsnius.
– Pagal išsilavinimą esate inžinierius, tad supratimą apie miesto tvarkymą turite.
– Taip, ir politinę karjerą savivaldybėje teko pradėti nuo Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininko pareigų, teko gvildenti transporto klausimus. Todėl ir sakau, kad žmonės baigia mokslus, skaičiuoja ir neeksperimentuoja su gyventojais. Viską reikia daryti protingai.
Jei norima Vilniuje sumažinti automobilių skaičių, reikalingas tramvajus arba metro, juk mūsų sostinėje gausu kalvų. Ką siaurinant gatves daryti Pašilaičių, Justiniškių, Fabijoniškių gyventojams, norintiems pasiekti centrą? Jei siaurinsime gatves ir pirksime daugiau autobusų, kur jie važinės, jei gatvės bus susiaurintos?
Pastebiu ir kitą paradoksą: dabar žmonės raginami pirkti elektromobilius, yra tokia naujoji banga. Tačiau neaišku, kas tuomet daroma su gatvėmis. Taigi miesto valdžiai reikėtų galiausiai apsispręsti, ko nori iš gyventojų, ar siekiama, kad jie į miesto centrą atvažiuotų patogiai.
– Ar realu Vilniuje turėti metro arba tramvajų?
– Tai yra svajonė, tik paminėjau šias transporto priemones. Jos yra greitos, netaršios, tačiau brangios. Tuomet reikėtų turėti tokią viziją, o ne siaurinti gatves. Toks įspūdis, kad valdžia gyvena miesto centre ir retai važiuoja, pavyzdžiui, iki Pašilaičių arba Fabijoniškių.
– Maždaug prieš porą metų buvęs miesto vadovas prisipažino nusprendęs negyventi priemiestyje ir nešvaistyti savo laiko priemiestiniams rūpesčiams.
– Keista nepagarba žmonėms... Man patinka, kai miestai yra patogūs visiems – tai yra šventas reikalas. Juk miestas neegzistuoja be žmonių, tad priklausomai nuo jų skaičiaus ir reikia viską apskaičiuoti.
– Buvęs premjeras Gediminas Kirkilas pastaruoju metu daug važinėja viešuoju transportu. Ar mieste jūs naudojatės tik automobiliu, ar išbandote ir kitas transporto priemones?
– Aš irgi sėdu ir į viešąjį transportą, telefone turiu visas įmanomas programėles – dviračių, paspirtukų nuomos, pavežėjų, viešojo transporto. Kai dirbu centre, važiuoju visomis transporto priemonėmis, kurios man tuo metu reikalingos ar patogios. Žinoma, pirmenybę teikiu automobiliui.
Sykį, kai jau nebuvau Seimo narys, bet veidas dar buvo „šviežias“, įsėdus į viešąjį transportą įlipo kontrolieriai. Pateikiau bilietą, o iš kontrolierių žvilgsnio supratau, kad į mane žiūri kaip į apgailėtiną. Žmogus taip smuko, kad, neseniai buvęs Seimo nariu, dabar vargšiukas važiuoja troleibusu... Iš jų žvilgsnio supratau man jaučiamą gailestį.
– Bet centrinėmis miesto gatvėmis tikriausiai nelakstote paspirtuku lyg pametęs galvą?
– Ne, dabar juk centre ribojamas greitis, jei važiuoji nuomotu paspirtuku. Žinoma, visuomet reikia važiuoti atsargiai. Man paspirtukai patogūs trumpam susisiekimui miesto centre, nuvykti iki Žirmūnų ar Antakalnio. Laisvalaikiu nemažai važinėju ir dviračiu.
– Europarlamentaras Andrius Kubilius pamėgo dviračių žygius, gal ir su juo leisdavotės į kelią, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų?
– Kartu nevažiavome, tačiau su draugais organizavome dviračių žygius Lietuvoje, būdami jaunesni per dieną esame numynę ir 115 kilometrų.
Vadovaudamiesi A.Kubiliaus nuorodomis turėjome įspūdingas dviračių keliones po Austriją. Esame išsiruošę į bent tris tokias išvykas. Man paliko įspūdį pasakojimas apie keliones palei Dunojų, tad ir išvykome su draugais. Yra dviračių nuomos platforma, kur duodami žemėlapiai, taip galima patogiai keliauti 10–14 dienų po Bavariją, kitus kraštus, aplankyti daugybę ežerų.
– Koks esate vairuotojas?
– Nesu spurdantis, bet ir ne visai ramus. Kai galiu praleisti kitą vairuotoją, stengiuosi tai ir padaryti, neskubėti, kai nereikia. Mano mašinoje visada burzgia radijas, tik turiu vieną bėdą – mobilųjį telefoną, į kurį kartais norisi pažiūrėti. Sykį per tokį kvailą norą esu bakstelėjęs į kitą automobilį.
– Vairuojate BMW – šią automobilių markę renkasi ne kiekvienas.
– Tai kažkoks mitas. Pats jums juokais akcentavau, kad vairuoju juodą BMW. Tai yra geras, kokybiškas, patvarus ir saugus automobilis. Tuo įsitikinau daug metų jais važinėdamas. Man jie atsiperka, todėl ir renkuosi. Pripranti prie visos įrangos, tai yra patogus automobilis.
Su šeima mėgstame keliauti po Lietuvą, Europą, todėl mums reikia talpaus kelioninio automobilio. Kelionėse vairuodamas aš pailsiu. Praėjusią vasarą nuriedėjome iki Prancūzijos, lankėmės Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje.
Per tokias išvykas gali palyginti vairavimo kultūrą, pažiūrėti, kaip kitos šalys tvarkosi kelius. Dabar tik su apmaudu galime palyginti save su lenkais. Žiemą, jei bus laiko, ketiname važiuoti slidinėti.
– Kokius automobilius dar esate vairavęs?
– Pirmas mano automobilis buvo „Žiguli“. Tuo metu buvau gal kokių 28-erių, pradėjau dirbti seniūnu, todėl reikėjo vairuotojo pažymėjimo. Per kelis mėnesius išmokau vairuoti, išlaikiau egzaminus ir sėdau prie „Žiguli“ vairo.
Vėliau vairavau kelis naudotus automobilius, išbandžiau „Citroën“, kol galiausiai persėdau į BMW. Vairavau 520, 530 modelius. Dabar važinėju BMW 530 hibridiniu automobiliu.
– Ar norėtumėte vairuoti visiškai elektrinį automobilį?
– Kai prieš kelerius metus keičiau automobilį, svarsčiau įsigyti elektromobilį, bet mūsų gyvenime ir taip daug streso, todėl patirti dar daugiau galvojant, ar turėsi galimybę viena įkrova įveikti reikiamą atstumą, neverta.
Tiesa, jau atsiranda galimybė nuvažiuoti 200–300 kilometrų tik kartą įkrovus akumuliatorių, bet kol kas apie elektromobilį dar nesvarstau.
