– Ar tiesa, kad anuomet vienas pirmųjų iš žalgiriečių sėdote prie volgos vairo? – pasiteiravau S.Jovaišos.
– Ne visai taip. Modestas Paulauskas (78 m.), Liudas Žukaitis (71 m.) ir kiti krepšininkai jau taip pat turėjo volgas. Tiesa, vieni naujesnes, kiti – šiek tiek senesnio modelio. Nebuvau aš pirmas, bet man teko tokį aparatą turėti. Vis dėlto pati pirmoji mano mašina buvo žiguliai. Dabar sunku atsiminti konkretų modelį, gal tai buvo vadinamasis šeštukas.
Pastarąjį automobilį įsigijau komandoje praleidęs kelerius metus. Lietuvoje kitų variantų, ką vairuoti, nelabai ir būdavo. Kas buvo prieinama, tą ir vairuodavome.
– Esate aukštas, tad kaip rinkdavotės automobilį?
– Mes prisitaikydavome prie visokių gyvenimo sąlygų. Atsitraukdavau iki pat galo priekinę sėdynę ir būdavo gerai. Arvydas Sabonis (58 m.) turėjo netgi specialiai prailgintą atsitraukimo mechanizmą. Už jo tuomet tilpdavo tik kelioninis krepšys, keleivis neturėjo šansų už jo ant galinės sėdynės atsisėsti. Tie, kurie būdavo aukštesni nei 2 metrai, maksimaliai atsitraukdavo priekinę sėdynę.
– Ar aptarinėdavote turimą techniką su kitais krepšininkais, gal išmėgindavote vienas kito automobilius?
– Ne, nebuvo ypatingo siekio būti išskirtiniam, nes tiesiog negalėdavai toks būti. Visų automobiliai būdavo panašūs. Šiais laikais markės, modeliai labai skiriasi, yra įvairių prabangos lygių, skiriasi ir kainos, o anuomet viskas buvo vienoda, skirdavosi galbūt tik mašinų spalvos. Gal tik Valdemaras Chomičius (64 m.) mėgdavo palakstyti, automobilyje sumontavo platesnius posparnius, užsidėjo platesnius ratus. Mes į mašinas susimontuodavome sportinį vairą, nes jie būdavo mažesni, taip likdavo daugiau vietos kojoms.
Tęsiant apie V.Chomičių, jis galėjo neblogai pasirodyti ir ralyje, nes tikrai labai domėjosi technika, turėjo automobilį su didesnės galios varikliu, pasiekdavo didesnį greitį.
– Gal žalgiriečiai suorganizuodavo lenktynes tarpusavyje? Kitaip tariant, varžydavosi ne tik aikštelėje, bet ir kelyje?
– Ne, kelyje nelenktyniaudavome. Tiesa, aš buvau gana nuosaikus vairuotojas, dėl to kiti krepšininkai žiguliais mane aplenkdavo ir nuskubėdavo į priekį, bet aš juos visus sutikdavau sankryžoje prie raudono šviesoforo signalo. Kitaip tariant, vis tiek pasivydavau. Tas nuosaikumas kelyje kartais naudingas. Mano vienas šūkių buvo „Neskubėk ir būsi pirmas“.
– Kokių nuotykių iš anų laikų prisimenate?
– Jau sunku daug ką prisiminti iš anų laikų, reikėtų gerai pasukti galvą. Bet vieną istoriją mums kalbantis prisiminiau, kai iš vieno trenerio, rodos, Valentino Kanapkio (78 m.), pavogė automobilį. Vėliau jis nusipirko naują ir atvažiavo juo į rungtynes. Mes, krepšininkai, tą mašiną keliese paėmėme ir nunešėme už kampo.
Nesulaikėme juoko pamatę trenerio reakciją, kai išėjęs į lauką jis pasigedo savo automobilio. Galiausiai treneriui atlėgo, kai greitai suprato, kad taip pajuokavome.
– Ar daug dėmesio sulaukdavote gatvėse? Juk automobilių tuomet nebuvo tiek daug, tad būdavote labiau pastebimi.
– Ypatingo dėmesio bent jau aš nejutau. Gal tik turėjome vieną išskirtinumą – valstybinius numerius, kurių skaičiai sutapdavo su mūsų numeriais ant marškinėlių. Pavyzdžiui, A.Sabonio buvo 0011 ir panašiai.
– Kur anuomet keliaudavote, ar aplankydavote kaimynines šalis?
– Nebuvo laiko keliauti pas kaimynus, nebent Lietuvoje daugiau važinėdavau.
Tuomet gyvenau Kaune, tai daugiausia šiame mieste ir važinėdavau į treniruotes, buitiniais reikalais. Tais laikais gal niekada ir nebuvau automobiliu išvažiavęs iš Lietuvos.
– Ką vairavote vėliau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Vakarietiškų automobilių galbūt dairydavotės Kauno automobilių turguje? Kokios emocijos užplūsdavo pradėjus vairuoti naujesnius, vakarietiškus automobilius?
– Turguje mašinos niekada nepirkau. Kitokiais automobiliais, vakarietiškais, pradėjau važinėti tuomet, kai išvažiavau į Vokietiją ir klubas ten paskyrė automobilį.
Vienais metais vienokį, kitais – kitokį. Jei atvirai, nesu automobilių fanatikas, mašina man nėra tai, be ko negalėčiau gyventi. Man automobilis nebūtinai turi būti geriausias, brangiausias, gražiausias. Mėgstu vairuoti patogų automobilį, su geru pravažumu ir kaina kad būtų įkandama.
Dabar automobiliai gerokai patogesni nei anuomet, geriau valdomi, su vairo stiprintuvais. O juk anksčiau vairavome mašinas be vairo stiprintuvų, bet sportininkams galbūt buvo naudinga stiprinti rankas.
Prisimenu, kaip iš užsienio parsiveždavome garso aparatūros, o įsėdus į vakarietišką automobilį jame viskas būdavo tvarkingai sumontuota, nieko nereikėdavo perdaryti.
Išvykęs į Vakarus galėdavai džiaugtis ir lygiais kaip stalas keliais. Prisimenu, kaip į Kauną atvyko vokiečiai ir mane su Rimu Kurtinaičiu (63 m.) kvietė vykti pas juos į klubą. Jie pirštais rodė į duobėtas Kauno gatves ir juokėsi.
Aš tuomet net supykau, kodėl jie juokiasi. Kai nuvažiavau į Vokietiją, prisiminiau šį atvejį ir vis ieškojau duobių norėdamas ir jiems jas parodyti, deja, ten jų rasti man nepavyko.
– Ką vairuojate šiuo metu?
– Vidutinės klasės patogų ir geru pravažumu pasižymintį „Subaru Forester“. Man jis labai tinka, nes mėgstu išvažiuoti į gamtą. Automobiliu daug nekeliauju, dažniau važiuoju tada, kai tikrai reikia, kartais – pažvejoti ir pagrybauti.
– Valdžia lietuvius vis stumia į elektromobilius. Koks jūsų požiūris į tokius automobilius, ar pats ketinate vairuoti elektromobilį?
– Galvojant apie ekologiją, manau, tai tikrai geras dalykas. Tačiau dar turime bėdų su įkrovimo stotelėmis, ne visuomet patogu įkrauti elektromobilį, tenka ieškoti vietos. Lietuviai yra atsargesni, laukia, stebi kitus, neskuba įsigyti, nors elektromobilių paklausa po truputį auga. Ateis laikas, kai mūsų šalies keliuose taršių automobilių labai sumažės.
– Atrodo, jums iš tiesų rūpi eismo sauga ir kultūra, esate inicijavęs įstatymo pakeitimų, kovojate su neblaiviais vairuotojais. Kaip sekasi gerinti tvarką keliuose ir didinti saugumą?
– Kas nenorėtų, kad būtų saugiau ir tvarkingiau? Bet yra visokių vairuotojų, kai kuriems – jaunystės sindromai, nori pasirodyti, rizikuoti... Kartais tokie pasirodymai baigiasi skaudžiai, todėl norisi, kad tokių dalykų mažėtų.
Jei palygintume prieš daugelį metų buvusią vairavimo kultūrą ir dabartinę, ji stipriai pagerėjusi. Pavyzdžiui, mane labai maloniai nuteikia įsivyraujanti kultūra praleisti kitus vairuotojus, išvažiuojančius iš šalutinio kelio.
Kai tokius dalykus pirmą kartą pamačiau užsienyje, pagalvojau, kad pas mus turbūt tai neįmanoma. Bet lietuviai pradėjo dažniau keliauti po pasaulį, suprato, kad būti mandagiam tikrai nesudėtinga.
Manau, dar po šiek tiek laiko ir Lietuvoje galėsime džiaugtis gera vairavimo kultūra.
– Dažną šalies vairuotoją piktina policijos aktyviai naudojami trikojai greičio matuokliai, apskritai greičio matuoklių plėtra. Netrukus net mūsų magistraliniame kelyje į pajūrį atsiras vidutinio greičio matavimo įranga. Kaip tai vertinate?
– Tvarkingai važinėjantys gali piktintis tais, kurie vairuoja pažeisdami Kelių eismo taisykles. Todėl svarbu, kad stipriai sumažėtų netvarkingų vairuotojų. Yra vairuotojų, kurie moka važiuoti ir greičiau, ir saugiai.
Viskas priklauso nuo žmogaus savybių, reakcijos greičio, eismo supratimo. Kalbant apie trikojus, aš pasisakyčiau už tai, jog policija informuotų ženklais, kad koks nors ruožas stebimas tokiais matuokliais.
Apie tai esu kalbėjęsis ir su pareigūnais, pavyzdžiui, labai mažame miestelyje vienoje gatvės pusėje stovi du namai, kitoje – trys. Ten greičiau tik višta perbėgs kelią, bet kartais trikojai pastatomi būtent tokiose vietose, o tai jau tikrai erzina vairuotojus.
