– Maždaug prieš ketverius metus sėdote ant motociklo ir pradėjote juo intensyviai važinėti. Kiek kilometrų jau nuriedėjote? – pasiteiravau O.Vyšniausko.
– Oi, neskaičiuoju nei kiek turėjau koncertų, nei kiek esu nuvažiavęs kilometrų. Smagi praeitis, ir tiek.
Iš tiesų daug važinėju motociklais – man jais keliauti smagiau nei automobiliais. Daugiau gyvenimo junti važiuodamas motociklu nei sėdėdamas mašinoje, kuri supa ir migdo tarsi ant sofos.
– Ar motociklu važinėjate ištisus metus?
– Žiemą važinėju ne tiek daug. Kadaise buvau nusiteikęs važinėti visą žiemą motociklu, buvau užsidėjęs žiemines padangas.
– Kodėl tiek metų prireikė, kol nutarėte sėsti ant motociklo, nes, kaip suprantu, jų turite ne vieną? Juk galėjote jais važinėti nuo jaunystės.
– Iš tiesų galėjau. Prisimenu, buvo paskutinė diena, kai Lietuvoje buvo galima įgyti teisę vairuoti motociklą be kursų.
Tuomet dar gyvenau Marijampolėje, man buvo gal 18 metų. Visi lėkėme į Kauną, kur vyko egzaminai. Sėkmingai išlaikiau praktinį egzaminą automobiliu, nes tėvai turėjo „Moskvič“, vėliau – „Žiguli“, taigi buvau jau praktikavęsis vairuoti mašinas.
Tuo pat metu buvo galima mėginti išsilaikyti egzaminus ir įgyti teisę vairuoti motociklą, bet jei būčiau neišlaikęs, nebūčiau gavęs ir teisės vairuoti automobilį. Taigi nenorėjau rizikuoti, nes net neturėjau motociklo.
Bet man visuomet knietėjo vairuoti motociklą. Prisimenu, kai pasiimdavau tėvo, buvau netgi išsidrožęs raktelį, kuris vėliau nulūžo, teko išimti visą spynelę.
Kitą sykį raktelį pasidariau iš vinies ir taip važinėjau. Tuo motociklu buvau įlėkęs į upelį.
Tokia buvo patirtis paauglystėje su motociklais, bet mane jie visuomet domino, traukė tas kvapas, kai į benziną pildavo tepalą.
Prisimenu, kaip mane tėvas pasisodindavo priekyje, tuo metu net šalmų nebūdavo. Manau, kad tai, ką pramiegojau jaunystėje, dabar turbūt atidirbu. Ir jei ne dabar, tai, matyt, niekada, todėl dabar ir motoroleriais važinėju, ir plaukioju, ir kita veikla užsiimu.
Tik neskrendu, nes nemėgstu aukščio. Nors suolo draugas mane kalbina paskraidyti, jis turi aviacijos mokyklą. Klausiau, iki kada galima skraidyti, o jis juokaudamas atsakė: „Kol į lėktuvą įlipi.“
Bet savo pomėgių jau neaprėpiu ir norisi sumažinti veiklos, kartais gyvenime reikia daug mažiau nei norisi. Dabar esu nusiraminęs, motociklų kolekcijos nerinksiu, turiu tris motorolerius ir man užtenka.
– Kaip atrodė jūsų motociklo vairavimo pamokos?
– Man reikėjo iš naujo laikyti teorijos ir praktikos egzaminus, bet, turiu pripažinti, tai mane šiek tiek atgaivino, nes buvau įpratęs važiuoti iš atminties. Dabar dažniau pastebiu, kas pažeidžia Kelių eismo taisykles.
Buvau įsitikinęs, jog moku važiuoti motociklu, bet tik atėjęs į kursus supratau, kad nemoku. Suvokiau, kad tik žvejoti galėdavau nuvažiuoti kaimo keliukais, bet man trūko daugybės praktinių įgūdžių.
Ir kitiems, norintiems išmokti vairuoti motociklą, patarčiau samdytis instruktorius, kurie per ausines susako visas pastabas. Iš pradžių tai mane nervino, purčiau galvą ir mėginau jiems įrodyti savo teisybę.
Kai atėjau į vairavimo pamokas, patyręs instruktorius man ištarė: „Ovidijau, atsisėdote ant pačios pavojingiausios transporto priemonės.“ O po pauzės pridūrė: „Pasaulyje.“
Jis pasitikslino, ar aš tikrai esu apsisprendęs mokytis vairuoti motociklą. Džiugu, kad turėjau tikrai gerą mokytoją. Kaip kokiam garbės piliečiui man iš pradžių paskyrė vyriausią instruktorių.
Vėliau pradėjau su juo juokauti, nukreipė mokytis pas instruktorę. Ta mergina, matyt, gimusi ant motociklo, turi didžiulę patirtį. Abu šie instruktoriai man suteikė labai daug vertingų pamokų, esu jiems labai dėkingas. Dėl to vėliau nesunkiai pavyko išsilaikyti egzaminus ir supratau, kas yra važiavimas motociklu.
– Ar pats juos ir prižiūrite, taisote?
– Ne. Turiu draugą, kuris turi autoservisą, yra profesionalas, taigi pagelbėja. Gerai žinau, kad kas sezoną reikia keisti tepalus, filtrus, įvertinti kitus dalykus. Tikrai neapleidžiu savo motorolerių, jie visuomet yra tvarkingi. Čia juk – mano darbo plaktukai.
– Ar ir į koncertus važiuojate motoroleriu? Kokia būna gerbėjų reakcija, kai pamato jus ant plieninio žirgo?
– Tarp žiūrovų motoroleriu nelaviruoju, bet smagu, kad į koncertus tokiu būdu pavyksta atvykti greičiau, nebūna tiek daug eismo spūsčių.
Juokauju, kad turiu tris motorolerius: miestinį „Honda“, užmiestinį „Yamaha“ ir tarpmiestinį BMW.
Mėginau važinėti ir „Harley-Davidson“, bet man patogiau ir minkščiau važinėti motoroleriais. Kiekvienas turime savo nuostatas, kitam reikia daugiau geležies ir garso, o man – patogumo ir greičio.
– Kaip jūsų kieme telpa visos transporto priemonės? Juk vairuojate ne tik motorolerius, bet ir automobilius.
– Taip, namuose yra „Toyota Land Cruiser“, „Toyota RAV4“, taip pat trys motoroleriai. Automobiliai stovi po stogu, o motoroleriai – garaže.
– Ar pasvajojate apie dar vieną, naujesnį, motorolerį?
– Ne, kol kas užtenka to, ką turiu. Galėjau turėti ir motociklų, bet su motoroleriais man patogiau.
Prisiminiau nuotykį, kai vienas pažįstamas baikeris norėjo išbandyti mano motorolerį. Jis turi net kelis „Harley-Davidson“ motociklus.
Kiek pavažiavęs mano motoroleriu nuo jo nulipo, užsirūkė ir kiek pamąstęs ištarė: „Nesuprantu, ko visą gyvenimą vargstu su tais traktoriais. Metalai, lankai, rankenos tarsi prisitraukimams daryti... Na, ir kvailelis, tiek vargau, kai galima taip lengvai važinėti motoroleriu.“
Taip su juo pajuokavome, bet jų bendruomenėje motorolerių vairuotojai pašaipiai vadinami „taburetnikais“. Vis dėlto man geriau sėdėti ant geros taburetės nei ant blogo traktoriaus.
– Gal priklausote ir kokiam nors klubui?
– Ne, man norisi vienatvės, ramybės. Buvo tokių kvietimų ne vienas, bet esu atsakęs.
Suprantu, kodėl jiems esu reikalingas, tik dar nesusigaudau, dėl ko jie būtų reikalingi man.
Aš mėgstu važinėti vienas, niekam nebūti skolingas. Koncertuoju tarp daugybės žmonių, o laisvu laiku nenoriu būti su didelėmis kompanijomis, mokykloje žodis „kolektyvas“ man buvo kaip keiksmažodis.
Nenoriu jokio kolektyvizmo, kolūkių, mėgstu pabūti vienas, kuo greičiau sėsti ant motorolerio, užsidėti šalmą ir taip nuo visko pailsėti.
– Kai užsidedate šalmą, ar ir važiuojate tyloje, o gal ko nors mėgstate klausytis?
– Ne, tikrai nieko nesiklausau, gink Dieve. Kartais mintyse pagalvoju apie kokią nors temą, suskamba galvoje orkestras, kokia nors muzika, juk nepabėgsi nuo savo vadinamo invalidumo...
– Ar turite mėgstamą ratą Kaune? Gal apsukate Kauno marias, aplankote kitas vietas?
– Taip, nuvažiuoju į jachtklubą, prie vienuolyno, apeinu ratuką pėsčiomis. Mėgstu aplankyti ir Birštoną, Druskininkus, tarpmiestiniu savo motoroleriu nuvykstu į pajūrį.
– Jūsų kūriniuose daug gamtos motyvų. Kuris metų laikas smagiausias riedėti motoroleriu?
– Man patinka visi metų laikai. Kai myli gamtą, blogų orų nėra – tik blogi rūbai.
– Ką vežiojatės savo motorolerių daiktadėžėse?
– Vaistinėlę, apsiaustą nuo lietaus. Turiu gal tris komplektus motociklininko aprangos skirtingiems sezonams. Žinote, čia kaip ir žvejui, vienos plūdės neužtenka.
– Koks vairuotojas buvote jaunystėje ir koks esate dabar?
– Galbūt panašus. Žinoma, vaikystėje ir paauglystėje buvo vadinamųjų „saulių“ paišymo, pakvailiojimo, bet visuomet privalai laikytis taisyklių, stebėti kitus eismo dalyvius.
Jeigu judi transporto priemonėmis pusę gyvenimo, neįsivaizduoju, kaip tiek nuvažiuoti nesilaikant taisyklių. Žinoma, kelyje pastebiu ir tuos, kurie pažeidžia taisykles, elgiasi negražiai.
– Ar būna, kad susikivirčijate su kitais eismo dalyviais?
– Ne, dažniausiai nieko jiems nerodau, save demonstruoju scenoje, o ne kelyje.
Žinote, būna, kad motociklininkai važiuoja tarp juostų, ir aš kartais taip važiuoju.
Sykį vienas automobilio vairuotojas pradėjo man rodyti gestus pro langą laikydamas prie smilkinio pirštą. Kai jis nuleido stiklą, pasiteiravau, ar kas nutiko. Manęs jis paklausė, ar dabar visi gali važiuoti taip, kaip nori. Atsakiau, kad stengiuosi važiuoti kaip reikia, ir perklausiau, ar jam kaip nors trukdau, akcentavau, kad esu su dvirate transporto priemone ir man reikia mažiau vietos gatvėje negu automobilio vairuotojams.
Galiausiai pasiūliau jam gyventi savo gyvenimą, ir taip nurūkome savo keliais.
Kelyje nesu linkęs auklėti kitų, tikrai mėgstu tvarkingą, tačiau judrų eismą.
Gyvenu Kaune, kur eismas gana intensyvus, čia daug motociklininkų, o aš į juos žiūriu teigiamai.
Žinote, kas mane kartais stebina eisme? Prieš kurį laiką teko važiuoti autostrada Vilnius–Kaunas ir dėl kelio susiaurėjimo spūstyje teko praleisti apie dvi valandas.
Mes 20 km iki to susiaurėjimo tiek laiko vilkomės. Kiti neiškentę pradėjo važiuoti šalikele, dėl to daugelis stipriai pasipiktino, filmavo, vadino chuliganais.
Apie tai plačiai parašė ir spauda, bet man keisčiausia, kad niekas neparašė, kodėl visiems teko taip įstrigti. Aš iškenčiau visą tą atkarpą, bet nesuprantu, kodėl niekas taip ilgai tos vietos taip ir nesutvarkė.
– Ar jus dažnai sustabdo pareigūnai?
– Labai retai. Nebent kai vyksta koks nors reidas, kai tikrina visų blaivumą. Gink Dieve, niekada nevairuoju išgėręs.
– Kokių nuotykių kelyje esate patyręs?
– Kadaise turėjau tokį motorolerį „Suzuki Katana“, kuris buvo juokingos formos, senovinis, jį man padovanojo draugas. Man trūko greičio, todėl kreipiausi į jaunimą ir paprašiau, kad jie tą motorolerį patobulintų. Iš pradžių manęs pasiteiravo, ar nenorėčiau nusipirkti kitokio, bet sutiko jį pagerinti, kad greičiau važiuotų. Įdėjo kitokį duslintuvą, atliko kitus darbus ir grąžinę motorolerį įspėjo būti atidų, nes dabar jis gali būti nenuspėjamas.
Kai važiavau į kaimą, mano bagažinėje buvo padėtas butelis mineralinio vandens. Kažkokiu būdu tas butelis prakiuro ir vanduo pradėjo tekėti per variklį, kol mano „Suzuki Katana“ tiesiog užgeso. Pagalvojau, kad transporto priemonė, matyt, nelabai ypatinga, jei ją gali užgesinti mineralinis vanduo. Paskambinęs dėl to pasiguodžiau sūnui, o jis sako: „Senas, tėvai, tas tavo pirpalas, mėgink kojele užvesti motorolerį.“
Apvaliau transporto priemonę, ji pradžiūvo, tada pavyko užkurti ir nuvažiuoti į kaimą. Dabar tas motoroleris jau turi kitą šeimininką, žinau, kad negrįžta į servisą, matyt, žmogus myli jį ir tinkamai prižiūri.
