– Kiek metų vairuojate? – pasiteiravau A.Pilypaitės.
– Mano vairavimo pradžia buvo labai įdomi. Vairuotojo egzaminus išlaikiau dar gyvendama gimtuosiuose Mažeikiuose vedama kompanijos – vairuoti mokėsi mano brolienė.
Mažame mieste nebuvo sunku išsilaikyti vairavimo egzaminus, bet, deja, visai neišmokau vairuoti.
Tai buvo apie 1996-uosius, kai į vairavimo pamokas instruktoriai žiūrėjo atmestinai. Taigi kažkaip įgijau teisę vairuoti, bet pati nevairavau 10 metų.
Kai jau gyvenome Vilniuje, užmiestyje, atsirado vaikutis, pribrendo reikalas sėsti prie vairo.
Tuomet vėl samdžiausi vairavimo mokytojus ir iš naujo mokiausi vairuoti savo vyro mašina – benzinu varoma „Ford Scorpio“. Man buvo labai sunku ja važinėti, automobilis gesdavo kas antroje sankryžoje, buvau kliūtis vairuotojams asams. Maždaug po dešimties pamokų įgudau, nors vairuoti didelę, sunkią mašiną nebuvo paprasta.
Galiausiai vykome pirkti automobilio man ir mano asmeninis pirmasis buvo tarsi balta gulbė „Toyota Corolla“, į kurią atsisėdusi važinėjau lyg bitutė. Ją buvo labai lengva vairuoti, jaučiausi patogiai. Tas automobilis buvo mano meilė, labai su juo susidraugavau.
Kitas mano automobilis buvo išloštas loterijoje. Tiesa, išlošėme ne mes, o draugai, bet jiems to automobilio nereikėjo ir mes jį iš jų nusipirkome.
Kiek pamenu, tai buvo mažytis žalios spalvos „Peugeot 206“. Kai atsirado dar vienas vaikelis, šį automobilį pakeitė kitas, jau didesnis „Peugeot“. Galima sakyti, kad su vaikais keitėsi ir automobiliai. Dabar vairuoju jau antrą „Volkswagen Jetta“.
– Prieš daugiau nei 15 metų dalyvavote netgi žvaigždžių lenktynėse. Kokia esate vairuotoja?
– Taip, esu dalyvavusi lenktynėse ir kaip vairuotoja, ir kaip šturmanė. Lėkėme žvyrkeliais, o adrenalino buvo pilnos kelnės. Tąkart neblogai pasirodžiau, būčiau tas lenktynes gal ir laimėjusi, bet startuojant prasisuko ratai, matyt, per stipriai paspaudžiau greičio paminą.
Nors vėliau važiavau gerai, bet nenugalėjau. O dabar tas adrenalinas nebepatinka, esu atsargi vairuotoja.
Mėgstu važiuoti autopilotu, nusistatau leidžiamą greitį ir taip saugiai važiuoju.
Tikrai nesu kelių asė. Tokių vairuotojų labai nemėgstu, aš juos vadinu „zujūnais“, nes jie nuolat zuja tarp kitų automobilių, negali važiuoti ramiai. Jų tenka sutikti dažnai, bet niekur jie toliau ar greičiau nenuvažiuoja.
– Prieš dešimtmetį ir seniau tikriausiai labai daug apkeliavote Lietuvos kartu su grupe „Sekmadienis“. Palyginkite tas keliones anuomet ir dabar. Kas pasikeitė?
– Taip, su grupe „Sekmadienis“ esame apvažiavę visą Lietuvą, visus miestus ir miestelius.
Pamenu, be navigacijos gerai žinodavau, kur atitinkame mieste ar miestelyje yra kultūros namai.
Juk anksčiau nebūdavome įnikę į mobiliuosius telefonus, todėl mėgdavau stebėti vaizdus pro langą, o tuomet viską daug geriau įsidėmi.
Anksčiau keliaudavome su grupe autobusu, o dabar važiuoju pati automobiliu, įsijungusi navigaciją. Iš čia kyla įvairių nuotykių, mat kartais ta navigacija gali nuvesti tiesiai į laukus, o ne į reikiamą vietą.
Neseniai skubėjau iš vieno koncerto į kitą, afišoje buvo nurodyta, kuriame miestelyje vyks koncertas.
Organizatorius buvo Jurgėnų bendruomenė, tačiau miestelio, kur vyko koncertas, pavadinimas – Kalnas. Į navigaciją įsivedžiau Jurgėnus, tačiau privažiavau žvyrkelį ir nemačiau jokio miestelio.
Pasiekusi gražų namą ir išlipusi iš automobilio nuėjau visa švytinčiais drabužiais ir su aukštakulniais, o namo viduje pamačiau žmogų, ištiesusį kojas ir žiūrintį televizorių.
Pasiteiravau, kur yra Jurgėnai, o vyras patikino, kad aš – jau antroji, ieškanti koncerto. Galiausiai nurodė, kad man reikia važiuoti į Kalną. Galų gale pavyko rasti reikiamą vietą, tiesa, truputį pavėlavau.
– Kokių nuotykių prisimenate iš keliavimo su grupe?
– Su grupe „Sekmadienis“ esame patyrę daug ir įvairių nuotykių. LAZ autobusas, kuriuo keliaudavome, kartais neužkildavo į kalną, užgesdavo, ypač žiemą. Taigi tekdavo stumti arba laukti pagalbos. Kai gavome geresnį autobusą, kelionės vykdavo sklandžiau.
Ir keliaudama viena turėjau ir daugiau nuotykių, kartais pritrūkdavo degalų, tuomet prašydavau, kad kas nors patemptų iki degalinės. Vairuotojams, kurie daug keliauja, kelyje nutinka visko.
– Ar dažnai skamba dainos jūsų automobilyje?
– Jei vykstu su dukra, ji mane supažindina su muzikinėmis naujienomis, o aš pati po koncertų muzikos visai nesiklausau.
Kai naktimis tenka grįžti namo, ieškau kokių nors pokalbių laidų, klausausi garsaknygių, žinių. Tuomet pati mintimis įsitraukiu į tuos pokalbius ir manęs nemigdo.
Tiesa, kai važiuoju į koncertus ir, pavyzdžiui, esu išleidusi naują kūrinį, automobilis yra geriausia vieta repeticijoms, mokytis dainos žodžius. Tuomet gali užsiimti dainavimo pratimais, todėl mėgstu keliauti viena.
– Koks jausmas apima per radiją girdint savo dainą?
– Malonu, kad groja ir kad dar groja. Tačiau kartais tas dainas vertinu kritiškai, galvoju, ką galėjau pataisyti.
– Vadovaujate vokalo studijai. Ką tenka vežiotis kartu su savimi?
– Kai koncertuojame su vaikais, daug visko vežuosi – žibintų, mikrofonų, įvairių juostų ir drabužių. Automobilyje vežiojuosi pusę savo gyvenimo.
Dėl koncertinės veiklos kartu su manimi keliauja keturios poros batelių. Lietuvoje dažnai keičiasi orai, todėl reikia skirtingų drabužių.
Vežiojuosi ir maudymosi reikmenis, sportinius batelius, nes kur tik nuvažiuoju, stengiuosi pajudėti, pasportuoti. Mano automobilis tikrai gausiai prikrautas daiktų. Kartais susitvarkau, o vėliau vėl visko prisikraunu. Toks jau mano gyvenimo būdas.
– Prieš porą metų išleidote dainą „Naktinis traukinys“, kurioje dainuojate apie svajonių traukinį. Ar važinėjate kitomis transporto priemonėmis, sėdate į traukinį?
– Pastaruoju metu pamąsčiau, kad jau reikėtų keisti automobilį, ir ką daryčiau, jei kurį laiką jo neturėčiau.
Tikrai mielai važiuočiau traukiniu į Klaipėdą ar Kauną. O juk yra ir draugų, pavėžėjų.
Taigi įmanoma kurį laiką pabūti ir be automobilio. Anksčiau, kai nevairuodavau, važiuodavau ir autobusais, ir traukiniais.
Mano dukra važinėja traukiniais ir pasakoja, kad visur jais riedėtų, jei tik jie visur galėtų nuvežti.
