– Ar jaučiate malonumą keliaudamas automobiliu po visą Lietuvą į koncertus, o gal vairavimas jums tėra darbas? – pasiteiravau A.Kaniavos.
– Viskas priklauso nuo mano nuovargio. Jei esu išsimiegojęs ir geros nuotaikos, vairavimas yra didžiulis malonumas. Tuomet jaučiuosi gerai, matau aplinką ir puikiai joje orientuojuosi.
Gal tai lemia ir amžius, tačiau pradėjau bijoti vairuoti pavargęs, pavyzdžiui, po koncerto arba spektaklio.
Tuomet sulėtėja reakcija, tad prašau, kad vairuotų kas nors kitas. Nenoriu kelti pavojaus kitiems eismo dalyviams.
– Kai važiuojate pailsėjęs, ar vairavimas įkvepia kūrybai? Savo dainose minite gatves ir alėjas, žmones. Galbūt išvykstate šiltą vasaros vakarą pasivažinėti po Lietuvą ir tose išvykose atsiranda nauji kūriniai?
– Vasara manęs neįkvepia kūrybai. Tai nėra mano mėgstamiausias metų laikas, labai atkuntu rudenį, tuomet pradedu matyti spalvas, žmones. Ruduo yra mano mėgstamiausias metų laikas.
– Ką vairuojate, ar turite mėgstamas automobilių markes?
– Namuose turime du automobilius – „Škoda Octavia Scout“ ir „Toyota Yaris“. Pastaroji mašina yra žmonos – smagu, kad ja galima važinėti ne tik po miestą, bet ir toliau.
Kol kas didžiausius komplimentus galiu pasakyti turėtam 2008 metų gamybos „Subaru Outback“. Pirkau trejų metų senumo ir tai buvo, kaip sakoma, atominė mašina – patikima, su nuostabiu pravažumu, ją vairavau šešerius metus. Tikriausiai ilgiausiai iš visų savo vairuotų automobilių.
Džiugu, kad jos beveik nereikėdavo taisyti. Dabar ją perleidau sūnui ir jis sėkmingai ja važinėja. Netrukus ši mašina jau bus nuriedėjusi 400 tūkstančių kilometrų.
– Ar keliaujate kokiomis nors kitomis transporto priemonėmis? Su gitara ant pečių galbūt šokate į traukinį?
– Oi, ne, net pamiršau, kaip atrodo traukinys... Ir autobusu labai seniai važiavau. Dažniausiai naudojuosi automobiliais, į viešąjį transportą taip pat nešoku.
– Kokie dalykai jums svarbūs renkantis automobilį? Talpumas?
– Taip, „Škoda“ šeimoje dėl šios priežasties ir yra, kad į ją galima daug prikrauti. Mano automobilis yra kaip sandėlis, į kurį prikrauta visko: atsarginių drabužių, batų, daugybė kitų dalykų, kurių kelyje galbūt net nelabai ir reikia, bet jie čia mėtosi.
Kai visus tuos daiktus reikia perkelti į žmonos mašiną, prasideda problemos. Tada vaikščiodamas su tais daiktais ilgai burbu, nežinau, kur juos visus sutalpinti į mažesnį automobilį.
– Ar žmona skrupulingesnė tvarkos atžvilgiu už jus?
– Žinoma, kalbos nėra! Pas ją tikrai daugiau tvarkos.
– Ar jums, atlikėjui, automobilyje svarbu gera garso kokybė? Galbūt važiuojate tyloje?
– Tai priklauso nuo to, kiek dirbu. Jei turiu daugiau koncertų ir spektaklių, tada važinėju tyloje. Bet, pavyzdžiui, per karantiną, kai artistai buvo palikti likimo valiai ir nedirbo, buvo laikas, kai važinėdamas klausydavausi muzikos. Per tą laiką labai daug visko prisiklausiau, o dabar vėl nesiklausau.
– Ar klausotės savo dainų?
– Buvo laikas, kai klausydavausi, o dabar beveik nesiklausau savo dainų.
– Žinau, kad jums koncertuojant ir net per jūsų gimtadienį pavogė automobilį. Kaip tai apskritai galėjo nutikti?
– Taip, turėjau tokį išprotėjimo laikotarpį, kai buvau nusipirkęs „Audi A6 Avant“. Tikrai nesitikėjau, kad jį man po dvejų metų naudojimo pavogs. Tie žmonės, kurie tai padarė, labai gerai pasiskaičiavo, kad štai atvažiavo į Anykščius dainininkas, koncertuos, o mašina bus palikta aikštelėje dviem valandoms.
Kai atėjau į aikštelę, nepatikėjau savo akimis. Ar esate patyręs jausmą, kai ateini ir savo akimis negali patikėti tuo, ką matai?
Ten, kur stovėjo mano automobilis, buvo tuščia vieta.
Ironiškiausia, kad kai visų pradėjau klausinėti dėl šio įvykio, ar kas nors ką nors matė, manęs vis perklausdavo, gal aš pats apsirikau ir automobilį pastačiau kitoje vietoje.
– Tikrai sunku patikėti, kad automobilį gali vogti iš žinomo žmogaus, juk dėl to tik didesnis triukšmas...
– Kaip vėliau paaiškėjo, tuo pat metu buvo pavogtos trys ar keturios tokios pat „Audi“.
Matyt, kažkam labai jų reikėjo. Tuomet supratau, kad tokio automobilio daugiau niekada nepirksiu, nes gyventi ir žiūrėti pro langą, ar dar stovi mašina, ne man.
Niekas to automobilio ir nerado, manau, nelabai ilgai ir ieškojo, nes draudimas greitai išmokėjo pinigus.
O juk išmoka tada, kai uždaroma byla. Tai tą bylą uždarė gal po poros savaičių.
Maža to, tai buvo ne vienintelis atvejis, kai iš mūsų pavogė automobilį. Senais laikais Biržuose buvo pavogtas Keistuolių teatro autobusiukas „Mercedes-Benz Sprinter“.
Atsikėlę rytą jo neradome. Vairuotojas net ėjo pažiūrėti už namo kampo, gal jis kur nors nuriedėjo...
Tačiau šį automobilį pavyko surasti. Juokingiausia, kad surado tuomet, kai paaiškėjo, jog tai Keistuolių teatro mašina ir apie tai nuolat šnekėdavo per radiją.
Matyt, vagys išsigando ir miške ją paliko. Taip ir būtų „mirusi“ tankmėje, bet po kelių mėnesių ugniagesiai važiavo per mišką ir pamatė krūmuose paliktą autobusiuką.
Paskambinę Biržų policijos pareigūnai džiaugsmingai pranešė apie rastą mūsų mašiną.
– Žinomumas kelyje kartais gelbėja?
– Taip, tada stipriai pagelbėjo. Radijo stotis „M-1“ buvo mūsų teatro rėmėja, o amžinatilsį jos savininkas Hubertas Grušnys (1961–2006) – teatro draugas.
Tai jie pavarė tokią kampaniją, šaukdavo, kad vagys atiduotų „keistuoliams“ autobusiuką. Matyt, dėl to ir radome.
– Ar jaučiate dėmesį iš žmonių kelyje, pavyzdžiui, sustojus degalinėje nori su jumis nusifotografuoti, pamojuoja sankryžoje?
– Kažkaip ypatingai nejaučiu. Nesu serialų artistas, nedirbu televizijoje.
Man dėmesį parodo, bet tai nėra dažnas atvejis.
– Koks esate vairuotojas? Galbūt menininkai geresni eismo dalyviai?
– Nemanau, kad profesija kaip nors atsiliepia. Viskas remiasi į metus – kadaise buvau labai greitas, azartiškas. Dabar – labiau apskaičiuojantis, numatantis į priekį.
– Turite vaikų, šeimoje, matyt, netrūksta vairuotojų?
– Dabar jau visi trys vaikai vairuoja, o jauniausias, kuriam tuoj 20 metų, šauniai vairuoja, už mane kur kas geriau.
– Vasara tik įpusėjo, ar ketinate kur nors visi keliauti? Kur jums malonu važiuoti?
– Kol kas ne, jei atostogausiu rudenį – rugsėjo pabaigoje ar spalį. Man visuomet smagu keliauti Jurbarko link palei Nemuną.
Taip pat fantastiškos vietos aplink Anykščius – jos kelia gerus jausmus.
Apskritai nemažai keliaudamas po Lietuvą jau neblogai susigaudau be žemėlapio, nors būna, kad dar pasiklystu.
Štai neseniai Vilniuje labai ilgai ieškojau namo Naugarduko gatvėje. Kartais net savame mieste sunku surasti vietą pagal adresą.
