– Kaip sekasi vairuoti elektromobilį? – pasiteiravau B.Skurstenės-Serdiukės.
– Puikiai! Nors, tiesą sakant, dabar vairuoju ne tai, kas labai patinka, bet tai, kas patogu ir ekonomiška.
Namuose turime du elektromobilius – aš vairuoju „Kia Soul“, o vyras – „Volkswagen ID.3“. Labai smagu, kad paleidus visus arklius jie greitai įsibėgėja, galima važiuoti autobusams ir elektromobiliams skirta eismo juosta, o tai labai patogu, kai kur nors skubi. Maža to, vairuojant elektromobilį Vilniuje nereikia mokėti už automobilio stovėjimą. Kai dirbu tokioje vietoje, kur aplink vien tik mėlynosios, tai yra brangiausios, stovėjimo zonos, sutaupau daug pinigų.
– Kur įkraunate elektromobilius?
– Namuose, nes turime savo įkrovos stotelę, ant namo sumontuotos saulės baterijos, taigi pasirūpiname elektra. Vyras prieš tai vairavo benzininį „Volkswagen Tiguan“ ir degalams išleisdavo gerokai daugiau, negu dabar mums kainuoja elektra. Juk visas pasaulis dabar eina elektromobilių link, keliuose atsiranda vis daugiau įkrovos vietų, taip mažiau teršiame aplinką.
– Kiek kilometrų per dieną įveikiate?
– Vidutiniškai 60–80 kilometrų. Mes gyvename užmiestyje, taigi kasdien reikia nuvežti vaikus į darželį, tada juos pasiimti, o kur dar kelionės į darbą ir kitais reikalais.
– Jūsų vairuojamas elektromobilis išties pastebimas gatvėje. Kaip nusprendėte pasirinkti tokį išskirtinį automobilį?
– Jis atrodo mažiukas, bet yra talpus. Kartu su manimi keliauja du vaikai, taigi jis tikrai patogus. Jei leidžiamės į tolimesnę kelionę, vykstame vyro automobiliu.
Žiūrint iš dizaino pusės, negaliu sakyti, kad tai yra mano svajonių automobilis, bet prieš tai ilgus metus vairavau „Kia Sorento“ visureigį, kuris buvo jau labai pasenęs, juo įveikdavau daugelį miško kelių. Tai buvo savotiškas traktorius. Kadangi man labai gražūs elektromobiliai kainuoja solidžias sumeles, pasirinkau tokį vidutinį variantą. Tik jis galėtų būti kitokios spalvos.
– Esate kilusi iš Latvijos, tad spalva, atrodytų, jums tinkama – raudona yra ir jūsų šalies vėliavoje.
– Taip, bet ten yra vyšninė, kraujo spalva, o čia – ryškiai raudona.
Kai draugai pamato mano automobilį, sulaukiu įvairių replikų. Bet visiems pasiūlau įsėsti ir pasėdėti, nes jis yra patogus, šildomos ir šaldomos sėdynės labai patogu karštą vasaros dieną ar šaltą žiemą. Odinės sėdynės labai praktiškos turint vaikų, kai jie netyčia ką nors išpila. Medžiaginį saloną valyti sunkiau.
– Turite ir serbiško kraujo, jūsų tėčio senelis ir mamos senelė kilę iš Serbijos. Ar ten esate keliavusi automobiliu?
– Ne, to daryti neteko, bet kartais išlenda karštakošiškumas, kai vairuoju.
– Kaip jis pasireiškia?
– Mane nervina vairuotojai, kurie nerodo posūkio signalų ar keliuose elgiasi chuliganiškai.
– Ar daug automobilyje ginčijatės su vyru dėl vairavimo?
– Labai. Jis mėgsta priartėti prie kito automobilio ir tik tuomet lenkti, tuomet aš pradedu rėkti, ar negalėtų lenkti iš toliau.
Tuomet jis man aiškina, kad nėra padaręs nė vienos avarijos ir kad kai aš vairuoju, jis man nenurodinėja. Taigi aš jį dažnai stabdau, bet, ačiū Dievui, dabar ir visos naujos mašinos pačios stabdo, tai mane truputį nuramina.
Apskritai kalbant, mėgstu vairuoti saugiau, o vyrui atrodo, kad jis vairuoja saugiai. Ir tikrai jis mus visur saugiai nuveža.
– Kaip apskritai atrodo jūsų kelionės kartu su šeima, ar automobilyje skamba jūsų dainos?
– Kartais padainuojame visi. Vaikai turi savo mėgstamas dainas, prašo jas įjungti. Šiek tiek paklauso ir mano dainų. Kai įrašau dainą, dažniausiai visų pirma ją nusiunčiu vyrui, o jis, pasiėmęs vaikus iš darželio, kartu jos paklauso. Kai vaikai grįžta namo, tą naują dainą įvertina.
– Ar dažnai su šeima automobiliu keliaujate po Latviją? Kur mėgstate nuvažiuoti?
– Ne, ten tragiški keliai. Lietuvoje taip pat yra prastos būklės kelių, bet Latvijoje kur kas baisiau. Dažniausiai važiuojame į Liepoją, nes esu iš ten kilusi, Latvijoje yra daug pajūrio – to Lietuvoje trūksta.
Bet nesame mėgėjai keliauti per Latviją, su mažais vaikais apskritai neišbūsi ilgai automobilyje. Maža to, kiek su vyru lankomės Latvijoje, beveik visuomet sulaukiame baudų, nes pareigūnai stabdo vos 11 kilometrų viršijus greitį. Lietuvoje vasarą autostrada galima važiuoti ir 130 kilometrų per valandą greičiu, o Latvijoje labai neįsibėgėsi.
– Nors automobilis registruotas Lietuvoje, jūs galite su pareigūnais pakalbėti latviškai. Nejau tėvynainiai nėra jums atlaidūs?
– Ne. Kai pareigūnai mus sustabdė, vairavo vyras. Nors mašina registruota mano vardu, liepiau jam pačiam eiti ir aiškintis.
– Lietuvoje gyvenate jau beveik dvidešimtmetį. Kokius pastebite lietuvių ir latvių vairavimo skirtumus?
– Lietuvoje gyvenu 18 metų, važinėju jau 13 metų, čia ir vairuotojo pažymėjimą įgijau. Bet juk tautybė nėra svarbi vairuojant...
Kai mano bendraamžiai, būdami 18–20 metų, laikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, mano tėvai buvo patekę į didelę avariją ir aš nenorėjau vairuoti.
– Kaip sekėsi mokytis vairuoti atvykus į kitą šalį?
– Buvo sudėtinga, kildavo daug klausimų... Iš pradžių mokiausi važinėti automobiliu su mechanine pavarų dėže, bet kai jau turėjau laikyti egzaminus, baigėsi mano leidimas gyventi Lietuvoje.
Pykau dėl tokios nesąmonės, apskritai nutariau nebelaikyti egzaminų, bet nutiko taip, kad man einant gatve paskambino vairavimo mokyklos direktorius ir paklausė, kada laikysiu egzaminus. Atsakiau, kad nebenoriu, kad man stresas.
Tačiau direktorius mane paragino tai daryti, pasakė, kad mokykla gali išnuomoti automobilį su automatine pavarų dėže ir taip esą paprasčiau išlaikyti egzaminus. Taip ir padariau, ir man pavyko! Dabar mūsų turimi automobiliai yra su automatine pavarų dėže. Tiesą sakant, nebemokėčiau vairuoti automobilio su mechanine pavarų dėže.
