– Ką vairuojate? – pasiteiravau A.Syso.
– Dabar važinėju metų senumo „Volkswagen Tiguan“ automobiliu. Vairuoju jau bemaž 50 metų. Pradėjau nuo „Žiguli“, vėliau vairavau „Volkswagen“, „Kia“, „Peugeot“...
– Vardijate skirtingas automobilių markes, matyt, neturite simpatijų kuriai nors vienai?
– Man automobilis – susisiekimo priemonė. Anuomet negalėjai rinktis to, ko nori. Važinėjai tokiomis mašinomis, kokias galėjai įsigyti.
Kai prasidėjo darbas politikoje, Seimas pirkdavo „Volkswagen“ automobilius, taigi pradėjau važinėti šios markės transporto priemonėmis. Vėliau pats perėjau prie prancūziškų automobilių, norėjau juos išbandyti, dėl to vairavau kelis skirtingus „Peugeot“. Paskui persėdau į korėjietišką „Kia“, galiausiai vėl sugrįžau prie „Volkswagen“.
– Ar teko pačiam vaikščioti po turgų, rinktis ten automobilį, galbūt perkate tik iš pažįstamų žmonių ar automobilių salonų?
– „Žiguli“ pirkau kartu su uošviu Ukrainoje, o visus kitus nuomojausi iš įmonių arba pirkau salonuose. Kartais pirkdavau iš salonų ne naujausius automobilius, jau šiek tiek naudotus. Apskritai nesu turginis, dabar turimą automobilį pirkau naują.
– Pagal kokius kriterijus rinkotės dabartinį?
– Man reikalingas keturiais ratais varomas automobilis, juk esu orientacininkas, dėl to kartais reikia nuvažiuoti į kokį nors mišką, varžybų vietą.
Su savimi turiu vežiotis ir dviratį, mat varžybose dalyvauju su juo, dėl to automobilis turi būti talpus. Vieną, išmontavęs dviračio ratą, sutalpinu į automobilio saloną, o jei reikia vežti daugiau dviračių, pritvirtinu prie gale esančio kablio.
– Ar pats prižiūrite automobilį, remontuojate, ar viską patikite tik meistrams?
– Padangas iš žieminių į vasarines ir atvirkščiai pasikeičiu pats. Kieme turiu galimybę atlikti tokius darbus, taigi pasikeliu automobilį ir pakeičiu ratus.
Pasitikrinu tepalo ir kitų skysčių lygį, o kitus darbus atlieka ekspertai. Čia ne „Žiguli“, kad pasitikrintum žvakes ar atliktum kitus primityvius darbus.
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Jei važiuoju į kelionę ar varžybas, vežuosi tai, ko reikia tokiai kelionei. Bet po miestą tikrai nesivežioju papildomo kostiumo ar batų. Mano mašina nėra drabužių spinta.
– Kiek kilometrų per metus įveikiate automobiliu ir kiek dviračiu?
– Automobiliu nuvažiuoju apie 30–40 tūkstančių kilometrų, o dviračiu per metus nuriedu kelis tūkstančius kilometrų, bet akylai neskaičiuoju. Žinau, kad per savaitę dviračiu nuvažiuoju daugiau kaip 100 kilometrų.
Praėjusį savaitgalį važiavau į turiningas dviračių varžybas Labanore. Iš viso turiu tris dviračius – tiek kalnų, tiek plentinių.
Bėgioti tiek daug, kiek anksčiau, dabar negaliu, tad dviračiai leidžia pajusti greitį ir įveikti ilgesnį atstumą.
– Kokia mašina reikalinga politikui? Ar reikia prabangios norint sudaryti gerą įvaizdį, o gal verčiau pas rinkėjus važinėti santūresnėmis mašinomis?
– Pirmiausia automobilis turi važiuoti. Niekada nesivaikiau prabangių automobilių, kad jie kitus stulbintų ar darytų kokią nors įtaką rinkėjams. Juk jie vis tiek mato, kokiu automobiliu važinėji. Kadaise nuomojausi „Kia“, kuri buvo auksinės spalvos. Bet ir ji nestebino, nes buvo labai maža.
– Ar Seime daug matote kolegų, kurie mėgsta kitus nustebinti savo automobiliais?
– Ateikite prie Seimo, pamatysite. Kartais manęs klausia, kuris politikas atvažiavo sunkvežimiu. Visokių politikų yra, ypač mūsų didieji ūkininkai mėgsta važinėti automobiliais su „kibiriniais“ varikliais. Jie gali ir bizoną įsiversti į priekabą, ten aštuoni žmonės gali kartu keliauti!
Kiekvienas žmogus renkasi automobilį pagal savo norus ir poreikius, nors nelabai tikiu, kad kasdien automobilyje su tavimi turi keliauti bulvių maišas.
– Valdžia dabar gyventojus stengiasi persodinti į ekologiškesnes transporto priemones. Ar pačių politikų požiūris į automobilius keičiasi?
– Kiemo užstatymas nesikeičia – Seimo prieigos visuomet užstatytos automobiliais. Žinoma, negaliu patvirtinti, kad visi automobiliai yra Seimo narių. Matyti, kad daugiau elektromobilių, mašinos tikrai nėra labai senos. Bet prie Seimo daugėja ir dviračių.
– Ar pats atminate į darbą Seime dviračiu?
– Jei gyvenčiau mieste, į darbą tikrai važinėčiau dviračiu, nes tai kur kas patogiau. Bet gyvenu užmiestyje, tad atvykus į darbą dviračiu reikėtų nusiprausti, persirengti.
– Ar kelyje dažnai jus atpažįsta rinkėjai?
– Visko būna. Kartais net apsikabina, sveikinasi, nors to žmogaus gyvenime nesu matęs. Kartą graži ponia apsikabino ir ištarė: „Mačiau jus per televizorių!“
Kitą kartą prekybos centre prie manęs priėjo moteris ir pradėjo klausinėti, kaip sekasi vairavimo kursų mokiniams. Ji mane supainiojo su savo vairavimo mokytoju. Nenorėjau nueiti, tai atsakiau, kad sekasi gerai. Sulaukiu tikrai įvairių pakalbinimų, pagyrimų. Bet būna ir piktų reakcijų. Gegužės 1-ąją Kaune per eitynes prie manęs priėjo dvi piktos ponios ir klausė, kodėl einame su Ukrainos vėliava. Bet aš į viską reaguoju ramiai.
– Kaip užkietėjęs orientacininkas, matyt, puikiai pažįstate ir visus Lietuvos kampelius? Ar naudojatės navigacija, žemėlapiais, kai keliaujate automobiliu?
– Naudojuosi „Waze“ programėle, kuri leidžia žinoti, kur kelyje yra kokios nors kliūtys. Bet apskritai Lietuva išmaišyta skersai ir išilgai. Seime dirbu daugiau kaip 20 metų, man yra tekę pabūti visose savivaldybėse, ir ne po vieną kartą. Ypač daug tenka keliauti per rinkimus. Taigi tiek rinkėjai žino kelius pas mane, tiek aš žinau, kaip nukakti pas juos.
– Ant nosies – vasara. Kur žadate keliauti?
– Stengiuosi atostogauti aktyviai, dažniausiai važiuoju į kokias nors varžybas. Anksčiau daug bėgiojau, tad teko vykti į varžybas Kroatijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje.
Dabar daugiau važinėju po artimesnes valstybes, nors šiemet susiplanavau nuvykti į Čekiją, kur vyks 5 dienų dviračių varžybos. Žinoma, jei tik šie planai nesugrius, nes pas mus griūva Vyriausybė, galbūt reikės keisti ministrus, taigi tokie dalykai, neplanuoti posėdžiai Seime kartais sugadina vasaros atostogas. Jei įsivyraus politinis chaosas, teks leistis į artimesnes keliones po Lietuvą, Latviją.
