– Dalis berniukų svajoja apie automobilius, juos piešia, bet toli gražu ne visi gyvenime jais užsiima. Kodėl automobiliai? Kas pastūmėjo, vaikystės svajonės ar jau suaugusio žmogaus sprendimai?
– Turbūt nebūsiu labai originalus, nes vaikystėje mėgau žaisti su mažais modeliukais, kuriuos tėtis rinko. Būdavo „Moskvič“, „Žiguli“, ir su jais pasislėpęs lakstydavau po kambarį.
Vėliau ant sienų kabėdavo plakatai. Nepamenu, koks „Lamborghinis“ buvo, bet labiausiai atsimenu, kad buvo Stasio Brundzos „Lada EVA“ automobilis. Man tai buvo svajonių automobilis, kurį norėjau turėti. Būtent lenktyninio automobilio plakatas ant sienos vaikystėje man įstrigo. Užaugau ir pradėjau svajoti, kad reikia palenktyniauti.
– Sekiau jūsų kelią į automobilių sportą. Jis nebuvo toks kaip dabartinių vaikų ar jaunimo. Mūsų laikais, 20-metis žmogus niekaip negalėjo būti patyręs lenktynininkas, nes tik pradėjo kelią. Dabar jau būna pakankamai patyręs, 15 metų pavažiavęs. Paties kelias šiek tiek vėlyvesnis?
– Taip, aš matydavau, kad mokyklos kieme kažkas mokosi važinėti kartingais, bet nežinau, koks buvo kelias pakliūti į tą mokyklą. Buvo beveik neįmanoma to padaryti, todėl jaunystėje neteko važiuoti kartingu.
Kai pradėjau lenktyniauti, man buvo virš 40 metų, o 1000 km lenktynės buvo ta vieta, kur pradėjau mokytis vairuoti. Aišku, prieš tai man labai daug davė vairavimo akademijos, kurios buvo Lietuvoje. Aš ten mokiausi vairuoti ir po truputį pradėjau suprasti, kad tai vis labiau įtraukiantis dalykas. Norisi vis geriau ir geriau vairuoti bei būti saugiu gatvėje. Taip priėjau prie motorsporto.
– Įdomus variantas. Tiesiog noras gerai vairuoti. Kai kurie žmonės nori būti lenktynininku, stovėti apsirengę lenktynininko rūbais ir turėti taurę, kad visi plotų. O čia – noriu gerai vairuoti. Toks buvo noras?
– Taip. Iš tikrųjų, daugelis žmonių daro klaidą dėl to, kad perka automobilį, išsilaiko teises ir galvoja, kad jie turi teisę vairuot gatvėje. Mano supratimu, labai daug žmogžudžių važinėja gatvėse, kurie realiai nemoka vairuoti ir gali tiesiog nužudyti kitą, niekuo nekaltą, žmogų. Mokytis vairuoti reikėtų visiems: ir dideliems, ir mažiems, ir moterims, ir jauniems, ir seniems. Tai yra labai svarbu.
– Koks kelias būtų geriausias žmogui, turinčiam vairuotojo pažymėjimą, norinčiam ir šiek tiek suprantančiam, kad pasitobulinti būtų neprošal? Kur reikėtų nukreipti visus savo resursus?
– Aš galvoju, kad geriausia – eiti į vairavimo akademijas, kurių Lietuvoje vis daugėja. Gamintojai siūlo savo vairavimo akademijas, tai labai gera pradžia. Po to, labai gerai nusisamdyti privatų trenerį, kuris mokina ir drifto, ir ralio pamokėles duoda, ir žiedo pradinius modulius. Vėliau tu gali nepasirinkti lenktynininko kelio, bet tu tikrai jausiesi saugiai gatvėje. Svarbiausia, kad nenužudysi kitų žmonių, kas yra pats baisiausias dalykas gyvenime, koks tik gali nutikti.
– Lenktynės į jūsų gyvenimą ir atėjo su pakankamai dideliu trenksmu ir su didele sėkme. Kiekvienai sėkmei vis tiek reikia aukos, ar daug reikėjo paaukoti?
– Taip, iš tikro daug. Kaip ir minėjau, jaunystėje to neišeina padaryti. Tada, kai atsiranda pinigų, tada gali skirti daugiau laiko ir autosportui, kuris yra labai brangus malonumas.
Reikia skirti daug laiko, bet reikia skirti ir daug pinigų. Viskam turi būti savas laikas. Man labai gaila jaunų lenktynininkų, kurie yra labai talentingi, gabūs, greiti, bet, deja, negali tobulėti dėl to, kad tiesiog trūksta pinigų.
– Gerai, pakalbėkime šiek tiek apie automobilius. Visiems aišku, kad investicija į istorinius, retus automobilius yra viena geriausių. Ar šitas pasaulis yra pačiam artimas? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint nusipirkti kolekcinį automobilį?
– Automobilių kolekcionavimas yra labai įdomus užsiėmimas. Jeigu tu investuoji į butą ir jį išnuomoji – tai yra viena. Tu tik gauni pinigus, bet didelio džiaugsmo tai nesukelia. Jeigu nusiperki paveikslą, juo pasigroži, tai irgi yra investicija, bet tai nesuteikia tiek daug malonumo. Automobilių kolekcionavimas yra įdomus tuo, kad tu tuos meno kūrinius pats vairuoji. Čia yra tikras malonumas – investicija, kuri teikia džiaugsmą išvažiuoti savaitgalį.
Pirmiausia reikia suprasti, kokią sumą nori pasirinkti. Įdomiausia, kad didžiausia investicija yra investuoti į brangiausią tuo metu esantį automobilį. Jeigu nusipirksi pigų, investicija nebus gera, grąža nebus didelė. Kuo brangesnį daiktą nusipirksi, tuo didesnė bus grąža. Automobiliai yra brangūs ne dėl to, kad kažkas kainą sugalvojo, o dėl to, kad tas automobilis yra retas, labai gerai išlaikytas. Su juo labai nedaug pravažiuota, jis nedaužtas, nedažytas, detalės originalios. Dėl to jis yra brangus ir jo vertė ateityje visada tiktai augs.
Aišku, galima skaidyti pagal markes, žiūrėti į automobilių istoriją. Amerikietiški automobiliai, kurie yra labai lengvai perkami, lengvai parduodami, o rinka yra milžiniška, ten grąža yra mažiausia. Jeigu eisime į Europą, visi didieji gamintojai, pavyzdžiui, BMW ar „Mercedes“ – jau atsiranda vertė.
Yra kolekciniai automobiliai, kurių pagaminta nedaug, specialiomis progomis išleisti. Negalima pirkti eilinio automobilio, kurių daug prigaminta. Galima pirkti, jeigu tam automobiliui, pavyzdžiui, 30-imt metų ir jis yra gerai, originaliai išlaikytas. Visų automobilių vertė nuo 30-imties metų vertė kyla aukštyn. Jeigu jis bus nedaužytas, nedažytas, su nedidele rida. Mano kolekcijos automobiliams, pavyzdžiui, riba yra apie 30 000 km, bet BMW ar „Mercedes“ gali būti ir 50 000 km. Kolekciniai automobiliai negali viršyti 100 000 km ridos ribos.
– Bet jeigu žmogus jį perka tarsi su tokia idėja, kad šeštadienį į bažnyčią nulėkti, išvažiuoti kada geras oras, pasidžiaugti vairavimu, garsu, seno automobilio kvapu ir vis tiek neprarasti pinigų, galbūt ir nieko? Vis tiek žmogus dar ir pats pravažiuos dar kokius 10 000 km.
– Mašiną, skirtingai negu paveikslą, reikia prižiūrėti. Tu negali pastatyti garaže ir nieko su ja daryti. Reikia reguliariai keisti tepalus kas 2–3 metus, nesvarbu, ar daug važiuoja, ar ne. Reikia keisti padangas, kad galėtum išvažiuoti.
Tikras kolekcinis automobilis per metus pravažiuoja 1000 km, tai – privaloma. Jeigu tu pravažiuosi mažiau, tas, kuris pirks po tavęs, supras kad tas automobilis praranda vertę. Stovėjo per ilgai, viskas trūnijo, gumos kietėjo ir tas automobilis gali prarasti vertę. Labai svarbu tą 1000 km pravažiuoti metus.
– Paminėjot, kad geriausia rasti limited edition (riboto leidimo) ar automobilius, kurių specialiomis progomis buvo išleista nedaug. Kiek jų vertė gali skirtis nuo visiškai reguliaraus automobilio? Pavyzdžiui, paprastas 5 serijos BMW ir to paties modelio M serijos automobilis.
– Kartais vertė skiriasi mažiausiai 2–3 kartus. Reikia nebijoti, kad jis tuo metu yra brangus. Atrodo, kad galima pigesnio ieškoti, bet pigesnis visada bus blogesnis. Brangus dėl to, kad turi vertę. Niekas tos vertės nesugalvojo iš lubų ir ji niekada nekris žemiau. Nebent perkate naują automobilį. Naujas automobilis visą laiką atpigs, išskyrus tais atvejais kada jis yra ypatingai retas.
– Kas yra ypatingai retas? Kiek vienetų automobilių? Kurį automobilį šiandieną pirkdamas iš gamintojo ar oficialaus atstovo žinai, kad jis iš karto brangsta?
– Viskas priklauso nuo gamintojo. Jeigu skaičiuotume, pavyzdžiui, „Prosche“ nuo kokių 600–900 vienetų, tai yra limited edition. Jeigu paimsime „Mercedes“ ar BMW tai reikės gal kokių 400, bet jeigu paimsime kokį retą, pavyzdžiui „Bentley“, tai 100 nėra limited edition, nes jis ir taip yra retas.
Reikia truputį pasigilinti, pažiūrėti automobilio istoriją, kokie modeliai išleisti porą metų atgal, kokia jų vertė šiuo metu. „Porsche“, ypatingai reti, brangsta iš karto. „Ferrari“ bendrai yra brangiausia pasaulyje automobilių markė, kuri brangsta iš karto tik jį nusipirkus. Čia atskira istorija, bet aš nežinau, kadangi niekada nekolekcionavau ir nerinkau, bet matosi pagal vertes.
– Dalykai, kuriuos žinote geriausiai, tai yra „Porsche“ gamintojas. Kodėl būtent „Porsche“ atėjo į jūsų gyvenimą?
– Atėjo keistu būdu. Aš 1000 km varžybose 2006-tais metais važiavau su „Porsche“ automobiliu ir tas varžybas laimėjau. Pirmą vietą užėmėme su komanda ir tada supratau, kad tai labai geras automobilis. Jeigu pažiūrėsim ir 1000 km istoriją, per 23-ejus metus 15 ar 16 kartų laimėjo „Porsche“ automobilis. Tai labai patikimas ir gerai padarytas automobilis, kurį malonu vairuoti dieną ir gali važiuoti trasoje. Man pasirodė, kad tai yra aukso vidurkis.
Antra – labai patiko, kad net ir nusipirkus paprastą serijinį „Porsche“ automobilį, jo vertė krenta labai mažai. Smagu kada tu neprarandi pinigų, nes gyvenime turėjau ne vieną automobilį ir mačiau kaip tik išvažiavus pro vartus kaina nukrenta kelis kartus. Mano dėmesį patraukė tai, kad pradžioje už „Porsche“ sumoki brangiai, bet vėliau tu prarandi mažiau.
– Dar vienas vienas aspektas su „Porsche“ yra tas, kad Vokietijoje daromi patikimumo testai ir „Porsche“ visą laiką yra pirmose vietose. Kaip manot, ar jie pirmauja todėl, kad yra labai patikimi, ar visgi dėl to, kad su tais modeliais jų savininkai elgiasi visiškai kitaip negu su „Opel omega“ elgtųsi?
– Iš tikro daug patikimesni. Jie nėra brangūs dėl to, kad kas nors nori juos brangiai pardavinėti. Yra labai daug investuota į patikimumą, į detales. Didelė automobilių istorija.
Su kokiu dar automobiliu gali greitkelyje lėkti 200km/h, stabdyti, vėl lėkti, vėl stabdyti. Į posūkį skersas, cypdamas gali lėkti, jam nieko neatsitinka. Patikimumas atsirado iš to, kad jį ištobulino ir ne be reikalo tas automobilis brangiai kainuoja.
– Vokietijoje nupirkti gerą automobilį yra labai sunku. Jų yra, bet bus labai brangu, nes ten eilės stovi prie to automobilio. Kaip Jums pavyksta konkuruoti, ar bendrauti su senosioms valstybėmis, kaip jūsų bendravimas su gamintojais? Žinau, kad įsileidžia jus ir leidžia pirkti jums išskirtinai, tuos retuosius modelius. Lietuvai tai pakankamai didelis išskirtinumas.
– Lietuva niekada nebuvo didelė rinka didiesiems gamintojams. Didžiausia „Porsche“ automobilių rinka yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten daugiausia fanų pasaulyje, jiems tai yra išskirtinė rinka. Europa yra antra pagal dydį rinka. Lietuva yra labai mažytė, bet tuo gamintojas ir yra žavus, kad rūpinasi visais.
Jie labai vertina, kada žmonės ne spekuliuoja automobiliais, o juos myli, gerbia, kolekcionuoja ar lenktyniauja, kaip aš darau, tai jiems yra irgi didelė vertė. Jauti teigiamą požiūrį iš gamintojo. Nežinau, ar man pavyktų tokius santykius užmegzti su kitais gamintojais darant tuos pačius dalykus, bet aš jaučiu išskirtinį dėmesį iš gamintojo, kad myliu tuos automobilius, su jais lenktyniauju ir kolekcionuoju.
